Tik žmonės juodais drabužiais užtikrins tvarką?

Tik žmonės juodais drabužiais užtikrins tvarką?

Tik žmo­nės juo­dais dra­bu­žiais už­tik­rins tvar­ką?

Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Vais­tų pa­sau­ly­je di­de­lis su­ju­di­mas. Ke­lis kar­tus per me­tus per­žiū­ri­mi kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šai. Vie­ni vais­tai pin­ga, ki­ti brangs­ta. Vie­ni li­go­niai džiau­gia­si, ki­ti de­juo­ja. Čia, ma­tyt, pa­gal tą dės­nį: vi­siems juk neį­tik­si.

Pas­kelb­ta, kad į vais­ti­nes bus pa­siųs­ti slap­ti pir­kė­jai. Nė­ra aiš­ku, kaip jie at­ro­dys. Gal ko­kiais li­go­niais ap­si­mes? Gal tie­siog bus žmo­nės kaip žmo­nės, tik juo­dais dra­bu­žiais? Ar vie­naip, ar ki­taip, bet aiš­ku, kad žiū­rės, kas vie­no­je ar ki­to­je vais­ti­nė­je da­ro­si. Pa­ma­tys, ar vais­ti­nin­kas bū­ti­nai iš kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šo siū­lo pirk­ti pi­giau­sią vais­tą. Se­no­kai yra to­kia tvar­ka, bet jos bu­vo lai­ko­ma­si ne vi­sa­da. Da­bar tvar­ka ims veik­ti!

Dar žmo­nėms juo­dais dra­bu­žiais ne­per­žen­gus vais­ti­nių slenks­čio, vais­ti­nin­kai pra­dė­jo be re­cep­tų ne­par­da­vi­nė­ti re­cep­ti­nių vais­tų. Anks­čiau tik pa­de­juo­da­vo­me, kad pa­gal vais­tų var­to­ji­mą len­kia­me dau­ge­lį pa­sau­lio vals­ty­bių. Skai­čiuo­da­vo­me, kad lie­tu­viai sau­jo­mis val­go tab­le­tes ir joms iš­lei­džia mi­li­jo­nus. De­ja­vi­mais ir pa­ste­bė­ji­mais rei­ka­las ir pa­si­baig­da­vo. O da­bar į na­mų vais­ti­nė­les atei­na gied­ra. Ne­be­ga­li pa­ts pa­gal goog­le ar kai­my­no pa­ta­ri­mą gy­dy­tis!

Žmo­nės su­py­ko. Kaip ne­pyks?! Juk nie­kas ne­no­ri per anks­ti mir­ti! Ta­čiau re­cep­ti­niam vais­tui jau rei­kia re­cep­to. Kaž­kas iš vais­ti­nin­kų to­kį pik­tą li­go­nį pa­siun­tė pas svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rą, kad jis re­cep­tą iš­ra­šy­tų. Ta­čiau mi­nist­ras vais­tų neiš­ra­ši­nė­ja. Lie­pia ei­ti pas šei­mos gy­dy­to­jus. O ten pu­sės mė­ne­sio ar dar il­ges­nės ei­lės.

Po­nas mi­nist­ras pa­svars­tė, jog bū­tų ge­rai, kad pas šei­mos gy­dy­to­ją žmo­gui ne­rei­kė­tų ei­ti. Už­tek­tų gy­dy­to­jui pa­skam­bin­ti te­le­fo­nu. Gy­dy­to­jas žmo­gui, net jo ne­ma­ty­da­mas, tik iš kvė­pa­vi­mo te­le­fo­no ra­ge­ly­je iš­ra­šy­tų elekt­ro­ni­nį re­cep­tą. Sa­lia­mo­niš­kas su­ma­ny­mas. Iki šiol už­tek­da­vo pa­sa­ky­ti vais­ti­nin­kui, kad skau­da gal­vą ar­ba per di­de­lis krau­jos­pū­dis, ir vais­tą par­duo­da­vo. Da­bar te­le­fo­nu pa­sa­ky­si tą pa­tį šei­mos gy­dy­to­jui. Jis elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je duos ko­man­dą vais­ti­nin­kui. Ir tvar­ka bus!

Ta­čiau ma­to­me: kuo no­ri­ma įves­ti dau­giau tvar­kos, tuo dau­giau at­si­ran­da ne­tvar­kos. To­dėl ir tvar­kos da­ry­to­jui atė­jo nu­švi­ti­mas. Pas­kel­bė: te­gul pu­sę me­tų bus, kaip bu­vę. Kol kas vais­ti­nin­kų už pa­žei­di­mus ant žir­nių ne­klup­dys. O po pus­me­čio: kad jau griebs, tai griebs! To­dėl rei­kia bėg­ti pirk­ti vais­tų at­sar­gai? Gal. Juk ne­ži­nai nei die­nos, nei va­lan­dos, ką val­džios žmo­nės su­gal­vos.

Pa­gal­vo­ji: per­mai­nos svei­ka­tos sri­ty­je ga­lė­tų įkvėp­ti po­ky­čius ir ki­tos mū­sų gy­ve­ni­mo sri­ty­se.

Pas­va­jo­ki­me. Į pre­ky­bos cent­rų mais­to pro­duk­tų sky­rius, į vi­sas mais­to pre­kių krau­tu­ves ir kios­kus ir­gi rei­kia pa­si­siųs­ti žmo­nes juo­dais dra­bu­žiais. Juk mais­tui pi­ni­gų iš­lei­džia­me dar dau­giau nei vais­tams. Ma­to­me, kad iš­lei­džia­me ne vi­sai pro­tin­gai. Pa­ma­to žmo­gus ko­kią ak­ci­ją ir nu­per­ka dvi deš­ras už vie­nos kai­ną. O po ku­rio lai­ko deš­ri­ga­lį iš­me­ta. To­dėl rei­kia už­draus­ti vi­sas ak­ci­jas, kad žmo­nės ne­bū­tų gun­do­mi nuo­lai­do­mis.

Pir­kė­jams pir­miau­sia tu­rė­tų bū­ti pa­siū­ly­tos ne pi­giau­sios, kaip vais­ti­nė­se, o bran­giau­sios mais­to pre­kės. Žmo­gus, su­val­gęs bran­gią deš­rą, bus svei­kes­nis. Jei­gu svei­kes­nis, va­di­na­si, neis pas šei­mos gy­dy­to­ją. Po­lik­li­ni­ko­je su­ma­žės ei­lės. Neis žmo­gus ir į vais­ti­nę, nes po bran­gaus mais­to ne­liks pi­ni­gų vais­tams. Ka­dan­gi pir­ko bran­gią deš­rą, to­dėl šir­dis ne­leis deš­ri­ga­lio iš­mes­ti. Bū­si­me svei­ki kaip ri­di­kai, taip tu­rės ma­žiau rū­pes­čių svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras.

Ei­ki­me dar to­liau. Juk yra pa­ste­bė­ji­mas: žmo­gus per daug mais­to nu­si­per­ka, kai į par­duo­tu­vę užei­na al­ka­nas. To­dėl prie pre­ky­bos cent­rų ir ki­tų mais­to krau­tu­vių tu­rė­tų at­si­ras­ti val­diš­ki mai­ti­ni­mo punk­tai. Juo­se žmo­gus tu­rė­tų už dy­ką gau­ti su­muš­ti­nį ar ban­de­lę, van­dens ar ar­ba­tos puo­de­lį. Su­val­gęs val­diš­ką da­vi­nį, žmo­gus gau­tų ta­lo­nė­lį-lei­di­mą. Tai bū­tų sa­vo­tiš­kas re­cep­tas, kad žmo­gus nė­ra al­ka­nas ir par­duo­tu­vė­je jam ga­li­ma par­duo­ti mais­to.

Vis­kas žai­bais ne­vyks. Vėl teks kont­ro­lei pa­si­telk­ti žmo­nes juo­dais dra­bu­žiais. Ne vien iš Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos. Kiek ga­li vie­nas mi­nist­ras plė­šy­tis dėl vi­sos Lie­tu­vos žmo­nių svei­ka­tos ir blai­vy­bės?! Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja su Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba tu­rė­tų or­ga­ni­zuo­ti ne­mo­ką pir­kė­jų prieš­pir­ki­mi­nį mai­ti­ni­mą. Žmo­nės juo­dais dra­bu­žiais iš Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos tu­rė­tų bu­dė­ti al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų sky­riuo­se ir aiš­kin­ti apie al­ko­ho­lio ža­lą žmo­gaus or­ga­niz­mui. Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos at­sto­vai žmo­gui, be­si­dai­ran­čiam pi­ges­nio val­gio, tu­rė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie inf­lia­ci­ją. Juk pi­ni­gai nu­ver­tė­ja, tad ne­ver­ta tau­py­ti. Ge­riau šian­dien pirk­ti bran­gų sū­rį, nes ry­toj jis jau ga­li bū­ti neį­per­ka­mas. Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos at­sto­vai išei­nan­tie­siems iš pre­ky­bos cent­ro ga­lė­tų su­reng­ti val­gy­mo ma­nie­rų pa­mo­kė­les. Kad žmo­nės vis­ką da­ry­tų, kaip val­džia lie­pia – ma­žais kąs­ne­liais val­gį su­kram­ty­tų.

Ga­lė­tu­me iš is­to­ri­jos šiukš­ly­no pri­kel­ti ir liau­dies kont­ro­lie­rius. Ko­dėl ne?! Daug ką ga­li­me su­gal­vo­ti! Juk kuo pil­nes­nis bus idė­jų Lie­tu­vai krep­še­lis, tuo bus ge­riau jos žmo­nėms. Gal Lie­tu­va tik­rai su­kles­tės, jei­gu žmo­nės juo­dais dra­bu­žiais ge­rai pa­dir­bės?