Tik buldozeris verčia nuo savęs...

KO­MEN­TA­RAS

Tik bul­do­ze­ris ver­čia nuo sa­vęs...

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­se­niai Kel­mė­je vy­ko ren­gi­nys, skir­tas ko­rup­ci­jos pre­ven­ci­jai. Su šia ne­ge­ro­ve ko­vo­jan­čių tar­ny­bų spe­cia­lis­tai pa­ren­gė pra­ne­ši­mus, ana­li­za­vo.

Tai Nor­ve­gi­jos pa­ra­ma, kad Lie­tu­va kur­tų ver­ty­bes ir jas sau­go­tų.

Klau­siau teo­ri­nių iš­ve­džio­ji­mų ir abe­jo­jau, ar nuo to­kių ren­gi­nių kas nors mū­sų ša­le­lė­je pa­si­keis. Kiek po to­kio se­mi­na­ro ver­ty­bių su­kur­si­me ir iš­sau­go­si­me? Juo­lab kad tie, ku­riems la­biau­siai gre­sia bū­ti ko­rum­puo­tiems, pa­val­gę pie­tus, už ku­riuos taip pat, ma­tyt, mo­kė­jo nor­ve­gai, o ki­tas dar ir prieš pie­tus pa­li­ko sa­lę.

Ir kas da­bar įro­dys – ar iš­vi­jo dar­bai, ar tie­siog ne­no­ras klau­sy­tis.

O vie­nas iš pra­ne­šė­jų pa­ci­ta­vo fra­zę: „Tik bul­do­ze­ris stu­mia nuo sa­vęs. Žmo­gus – į sa­ve...“ Ja ir at­sklei­dė ko­rup­ci­jos pri­gim­tį. Pri­gim­tis, de­ja, sun­kiai pa­si­duo­da auk­lė­ji­mui.

Lie­tu­vos žmo­gus dau­ge­lį ko­rup­ci­jos rū­šių prii­ma kaip na­tū­ra­lų reiš­ki­nį. Nuo to reiš­ki­nio pa­ts sau jau su­si­kū­rė ir skie­pus. Ge­ras spe­cia­lis­tas ne­be­da­ly­vau­ja kon­kur­suo­se į vals­ty­bės tar­ny­bą, nes su­vo­kia, kad jis, kaip dar ke­lio­li­ka ar ke­lios de­šim­tys pre­ten­den­tų, su­da­rys tik fo­ną iš anks­to ži­no­mam lai­mė­to­jui.

Vers­li­nin­kai ša­li­na­si ran­go­vo pa­rin­ki­mo, pa­slau­gos tei­kė­jų kon­kur­sų, nes ži­no, jog kon­kur­so rei­ka­la­vi­mai ne­re­tai tai­ko­mi vie­nam konk­re­čiam iš anks­to ži­no­mam lai­mė­to­jui.

Kai ku­rios ko­rup­ci­jos rū­šys at­si­lie­pia tik tam tik­roms gru­pėms žmo­nių. Juk ei­li­niam pro­vin­ci­jos gy­ven­to­jui ne taip ir svar­bu – tam ar ki­tam ūki­nin­kui pa­skir­ta Eu­ro­pos pa­ra­ma trak­to­riui, tas ar ki­tas vers­li­nin­kas ga­vo Eu­ro­pos pa­ra­mą, pa­vyz­džiui, žu­vų mai­liui au­gin­ti.

Pag­rin­di­nė ma­sė lie­tu­vių nu­ken­čia tik tuo­met, jei­gu nu­per­ka­ma ne­ko­ky­biš­ka pa­slau­ga, pra­sta diag­nos­ti­nė įran­ga, blo­gai at­lie­ka­ma na­mo re­no­va­ci­ja ar su­re­mon­tuo­ja­mas ša­li­gat­vis.

O la­biau­siai žmo­nės ken­čia nuo ne­tei­sin­gų, kar­tais ko­rup­ci­jos kva­pą sklei­džian­čių val­džios spren­di­mų ir įsta­ty­mų.

Čia ko­rup­ci­ją sun­kiau­sia įro­dy­ti. Ne­te­ko gir­dė­ti, kad kas nors ir įro­di­nė­tų. Ta­čiau ei­li­nis žmo­gus ją pa­ti­ria sa­vo kai­liu.

An­tai Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja su­gal­vo­jo pa­keis­ti rink­lia­vos už at­lie­kų tvar­ky­mą tai­syk­les. Mo­kes­tis da­bar bus iš­skai­dy­tas į ad­mi­nist­ra­vi­mo, at­lie­kų su­rin­ki­mo, at­sky­ri­mo, ša­li­ni­mo...

Kaž­kas pa­na­šaus į mo­kes­tį dau­gia­bu­čių na­mų ad­mi­nist­ra­to­riui, kai iš gy­ven­to­jo lu­pa at­ski­rai už ad­mi­nist­ra­vi­mą, at­ski­rai už kie­mo tvar­ky­mą, už tech­ni­nę na­mo prie­žiū­rą, už ši­lu­mos skai­tik­lių prie­žiū­rą, kau­pi­mo mo­kes­tį ir ki­tas ma­to­mas ir ne­ma­to­mas pa­slau­gas, kol su­si­da­ro ke­lio­li­kos eu­rų su­ma kiek­vie­ną mė­ne­sį.

Ar taip cen­tas prie cen­to nei­šaugs ir šiukš­lių tvar­ky­mo mo­kes­tis?

Juo­lab kad bus tai­ko­ma dvi­na­rė rink­lia­va, ku­rią su­da­rys pa­sto­vio­ji ir kin­ta­mo­ji da­lys. Pas­to­vio­ji bus ski­ria­ma inf­rast­ruk­tū­rai iš­lai­kyti, ad­mi­nist­ra­vi­mo są­nau­doms, nu­si­dė­vė­ji­mo kaš­tams.

Kin­ta­mo­sios mo­kes­čio da­lies dy­dis pri­klau­sys nuo to, ar tei­kia­ma at­lie­kų tvar­ky­mo pa­slau­ga: su­rin­ki­mas, ve­ži­mas, nau­do­ji­mas, ša­li­ni­mas, prie­žiū­ra, ste­bė­se­na.

Už kin­ta­mą­ją pa­slau­gos da­lį gy­ven­to­jas ga­lės ne­mo­kė­ti, jei­gu dek­la­ruos, kad tam tik­rą lai­ką ne­si­nau­do­ja ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu.

Ta­čiau ne­kin­ta­mą­ją da­lį jis vis­ tiek tu­rės mo­kė­ti. Kal­ba­ma, jog ta ne­kin­ta­mo­ji da­lis jau pri­klau­sys ne nuo šei­mos na­rių skai­čiaus, o nuo būs­to plo­to.

Aiš­ku vie­na, jog nau­jo­ji rink­lia­vos sis­te­ma nau­din­ga tik at­lie­kų tvar­ky­to­jams.

Gy­ven­to­jams du­mia akis – ne­va ne­rei­kės mo­kė­ti už be­šei­mi­nin­kes at­lie­kas. Bet ar iki šiol mo­kė­jo­me už kur nors miš­ke ar pae­že­rė­je pa­pil­tą krū­ve­lę?

O jei­gu į dau­gia­bu­čio kie­me sto­vin­tį kon­tei­ne­rį sa­vo šiukš­les nak­ti­mis pra­dės ne­šti pri­va­čių na­mų sa­vi­nin­kai – kas įro­dys, kad tos šiukš­lės ne dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jų?

Pa­na­šu, kad to­kių da­ly­kų pa­gau­sės, nes kin­ta­mo­sios rink­lia­vos da­lies mo­kes­tis pri­klau­sys nuo šiukš­lių kie­kio. Kas sa­vo šiukš­les per­leis ki­tiems, ma­žiau mo­kės. Kam jos ati­teks – mo­kės dvi­gu­bai.

Tai­gi, kur nau­jo­sios sis­te­mos to­bu­lu­mas? O to­bu­lu­mas tas, kad to­bu­liau ga­lės gy­ven­ti at­lie­kų tvar­ky­to­jai!

Iš Lie­tu­vos emig­ra­vo dau­giau kaip mi­li­jo­nas žmo­nių. Maž­daug pu­sė iš jų čia tu­ri būs­tus. Par­va­žiuo­ja po­rą kar­tų per me­tus. Pa­bū­na mė­ne­sį ar po­rą sa­vai­čių.

Iki šiol dek­la­ra­vu­siems gy­ve­na­mą­ją vie­tą už­sie­ny­je šiukš­lių mo­kes­čio ne­rei­kė­jo mo­kė­ti.

Da­bar bent jau Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vai pra­kal­bo, jog ne­kin­ta­mo­ji mo­kes­čio da­lis pri­klau­sys ne nuo žmo­nių skai­čiaus, o nuo būs­to plo­to. Va­di­na­si, tai bus sa­vo­tiš­kas „abo­nen­ti­nis mo­kes­tis“.

Jei­gu jis pri­klau­sys nuo plo­to, ką da­rys pen­si­nin­kės mo­čiu­tės, li­ku­sios vie­nu­tė­lės vi­sa­me na­me ar­ba tri­jų kam­ba­rių bu­te? Mo­kes­tis ge­ro­kai pa­di­dės.

Vėl nau­da at­lie­kų tvar­ky­to­jams ir skaus­min­gas nuo­sto­lis žmo­gui! Juk šiukš­li­na ne būs­tas, ne jo kvad­ra­ti­niai met­rai, o žmo­gus. Tai ko­dėl su­ma­ny­ta mo­kes­čio dy­dį nu­sta­ty­ti pa­gal būs­to plo­tą?

To­kia me­to­di­ka už kie­mo tvar­ky­mą jau tai­ko­ma ir dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jams.

Kas pa­neigs, jog čia nė­ra ko­rup­ci­nių su­si­ta­ri­mų? Ko­dėl tai­syk­lės pa­reng­tos pai­sant tik rink­lia­vos mo­kė­to­jų nau­dos? Ko­dėl neat­sik­laus­ta gy­ven­to­jų? Gal jie jau lai­ko­mi vi­siš­kai ne­veiks­niais, su ku­riais ne­ver­ta net dis­ku­tuo­ti?

To­kiais me­to­dais mes kvai­li­na­mi kas­dien. Kvai­li­na kas tik ne­tin­gi. Yra juo­da – sa­ko, kad bal­ta.

Nuei­ni į pre­ky­bos cent­rą. Pai­mi pre­kę, ku­riai ne­va tai­ko­ma ak­ci­ja. Ka­so­je įmu­ša vi­sai ne ak­ci­nę tos pre­kės kai­ną. Jei pa­reiš­ki pre­ten­zi­jas, ap­kal­ti­na pa­tį pir­kė­ją – ne tą pre­kę paė­mei – rei­kia žiū­rė­ti ko­dą. Tai­gi, jaus­kis ir kvai­las, ir kal­tas – du vie­na­me.

Dar ir ak­las, nes to ko­do neį­ma­no­ma įskai­ty­ti. Gal dar rei­kė­tų baig­ti spe­cia­lius kur­sus? O pre­kės spe­cia­liai su­ma­ka­luo­ja­mos taip, kad ties ak­ci­ne kai­na at­si­du­ria pa­tys bran­giau­si pro­duk­tai.

Kur žiū­ri kont­ro­liuo­ti pre­ky­bos tink­lus pri­veis­tos tar­ny­bos? Tin­gi? O gal vie­ną at­ly­gi­ni­mą gau­na iš vals­ty­bės už tai, kad kont­ro­liuo­tų, ki­tą – iš pre­ky­bi­nin­kų, kad neat­sip­lėš­tų nuo sa­vo kė­džių?

Ir ta­da pre­ky­bos tink­lų at­sto­vai gi­ria­si, jog mais­tas Lie­tu­vo­je yra vie­nas iš pi­giau­sių Eu­ro­po­je. Pi­giau ap­si­pirk­ti įma­no­ma tik Len­ki­jo­je.

Pag­rin­di­nių pre­kių krep­še­lis tris kar­tus pi­ges­nis ne­gu Švei­ca­ri­jo­je. Bet nu­ty­li, kiek kar­tų Švei­ca­ri­jo­je at­ly­gi­ni­mai di­des­ni ne­gu Lie­tu­vo­je.

Tai­gi, vie­ni vei­sia ko­rup­ci­ją, ki­ti tu­ri dar­bo ją tir­da­mi ir reng­da­mi se­mi­na­rus, tre­ti imi­tuo­ja dar­bą ją ne­va nai­kin­da­mi.