Naujausios
SKAITYTOJAI KREIPIASI
Teisę į kapą suteikia mirusieji
Kai kuriuos gyventojus piktina formalumai kapinėse. Daug kam netikėta, kad Šiaulių kapinėse, laidojant žmogų šeimos kape, prašoma pateikti ne tiktai velionio mirties liudijimą, bet ir čia palaidotų artimųjų mirties liudijimus.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Paprašė seno mirties liudijimo
Praėjusį pirmadienį dvi šiaulietės atvyko į Ginkūnų kapines Šiauliuose tartis dėl duobės. Iš jų buvo pareikalauta šeimos kape seniai palaidoto žmogaus mirties liudijimo.
Tokia tvarka nustebino ir papiktino moteris, kurios stebėjosi: ką reikėtų daryti, jeigu mirties liudijimo nerastų, juo labiau, kad jis buvo išduotas Maskvoje (prie žuvusio sūnaus turėjo būti palaidotas tėvas)?
Moterys vėl samdė automobilį, kad, suradusios mirties liudijimą, įteiktų kapų prižiūrėtojai.
„Nuo kada, norint palaidoti žmogų kape, prie kurio yra paminklas, o kapas lankomas, neužtenka tiktai velionio mirties liudijimo? — stebėjosi šiaulietės. — Kapų prižiūrėtoja reikalauja visų toje duobėje besiilsinčių velionių mirties liudijimų, nesvarbu, kada jie buvo palaidoti. Kokios čia naujos taisyklės? Juk turi būti išlikę archyvai ir kapų prižiūrėtoja privalo juos turėti?“
Giminės nesutaria dėl vietos
Pasak Adelės Petraitienės, Ginkūnų kapinių pavaduojančios meistrės, kapinių priežiūros taisyklės numato, jog kapavietėje laidoti kitus mirusiuosius leidžiama tiktai įsitikinus, kam kapas priklauso. Tam būtina pateikti kape palaidotų žmonių mirties liudijimus, kurie sulyginami su kapinių archyvuose užregistruotais duomenimis. Tokiu būdu įrodoma asmens teisė į kapą.
A. Petraitienė pažymėjo, jog tokia tvarka daugelį metų galioja visoje Lietuvoje.
Jeigu prapuolė užsienyje išduotas mirties liudijimas, vadovaujamasi asmens dokumentais, įrodančiais giminystės ryšius, bei įrašais kapinių archyvuose.
„Ką tiktai išduotas mirties liudijimas nieko nesako. O senasis jau yra įrodymas, kam kapavietė priklauso. Jeigu seniai palaidoto žmogaus mirties liudijimas per laiką nusimetė ar dingo, metrikacijos skyriuje išduodamas dublikatas. Jei kape palaidoti keli šeimos nariai, pakanka vieno seno mirties liudijimo“, — vardijo A. Petraitienė.
Laidojant žmogų, daugiausia konfliktų kyla ne dėl dokumentų, o dėl giminių nesutarimų, kurie ginčijasi, kur laidos velionį. Todėl kapavietėje laidoti kitus mirusiuosius leidžiama tiktai atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens prašymu. Jo duomenys dažniausiai nurodomi kapinių registracijos žurnale. Be prižiūrinčiojo sutikimo kapavietėje laidoti draudžiama.
Ginkūnų kapinėse incidentų, kad būtų pasikėsinta į svetimą kapavietę, nuo 1970 metų atidarytose kapinėse nepasitaikė. Jose per metus palaidojama vidutiniškai per vieną tūkstantį žmonių. Šiuo metu čia yra per keturiasdešimt tūkstančių kapaviečių.
Citata: „Ką tiktai išduotas mirties liudijimas nieko nesako. O senasis jau yra įrodymas, kam kapavietė priklauso.
ĮRODYMAS: Teisė į kapą įrodoma, tiktai pateikus čia palaidotų žmonių mirties liudijimus.
GALIMYBĖ: Adelė Petraitienė, Ginkūnų kapinių pavaduojanti meistrė: „Jeigu seniai palaidoto žmogaus mirties liudijimas per laiką nusimetė ar dingo, metrikacijos skyriuje išduodamas dublikatas.“
Jono TAMULIO nuotr.
