
Naujausios
Taip ponai socialinę atskirtį mažina
Regina MUSNECKIENĖ
Kelmės rajono savivaldybės ponai surado originalų būdą „sumažinti“ socialinę atskirtį. Daugiau kaip septynių arų asfaltuotą aikštę, kurioje dėvėtais rūbais prekiavo keletas smulkiųjų verslininkų, atidavė Valstybės žemės fondui. Komercinės paskirties sklypas parduotas aukcione už 14 tūkstančių 56 eurus. Ir dar išsimokėtinai!
Už tokią sumą sklypą būtų nusipirkę patys prekiautojai. Ir net neišsimokėtinai. Tik bėda, kad nieko nežinojo. Nė neįtarė, kad apie pardavimą gali būti skelbiama Nacionalinės žemės tarnybos tinklapyje, o Savivaldybės ponai sako „patrobiais nevaikštantys“, ir neinformuojantys, kas kur parduodama.
Mikliai sutvarkę reikalus savivaldybės vadai atsikratė miesto gėdos. O gal dar išlošė ir kitokios naudos? Neaišku, kas tą sklypą nupirko!
Jau seniai buvo kalbama, kad prekiautojai dėvėtais drabužiais gadina miesto įvaizdį. Beje, dėvėtų drabužių kabyklos užstodavo ir dalį kavinės, kurioje pietauja Savivaldybės ponai, fasado.
O gal ir pietauti kavinėn einančios madingos Savivaldybės moterys bijodavo, kad kelmiškiai nepagalvotų, jog jos apsipirkinėja dėvėtų drabužių „univermage“. Administracijos direktorė susitikime su gyventojais pabrėžė: „Aš ten neapsipirkinėju“.
Kad apsipirkinėja kiti galo su galu nesuduriantys kelmiškiai ir iš kaimų atvažiavę žmonės, neįstengiantys naujais drabužiais aprengti augančių vaikų, savivaldybininkams atrodo nesvarbu. Iki rinkimų dar gerokas laiko gabalas!
Kai vaikus auginančios, prie pensijos iš smulkaus verslo prisiduriančios prekiautojos per rajono vadovų susitikimą paklausė, kur joms dabar eiti, savivaldybės ponai atšovė, jog penki žmonės – tai dar ne visa Kelmė.
Žinoma, Kelmė – tai solidūs, gražiai pasirėdę, solidžias algas gaunantys valdininkai. Susitapatinimas su Lietuva arba miestu, kuriam vadovauja, šių laikų valdžioms būdingas bruožas.
Toks paniekinantis valdininkų požiūris į smulkiuosius verslininkus, vadinamus škurlininkais, tęsiasi ne pirmus metus. Į redakciją atėję prekiautojai pasakojo, jog prieš Liaudies meno šventes ir atvykus kitiems šlovingiems svečiams, jiems būdavo iš anksto pasakoma, kad tomis dienomis neprekiautų ir negadintų miesto įvaizdžio.
„Kur mums dėtis? Kitame turgelyje vietos nėra. Miesto centras – labai nedidelis. Gal tegu uždaro mus į rezervatą?"– klausė žiemą lauke šąlančios, kad prasimanytų duonos ir neprašytų pašalpų, prekiautojos.
Kodėl jas žemina? Juk nevagia. Sunkiu darbu uždirba pinigus. Bet koks darbas – garbingas. Juolab, kad pardavinėja drabužius, o ne alkoholį ar kokias sekso priemones. Tai kodėl turėtų būti gėda?
Dabar valdininkams jau nereikės vargintis net įspėjant, kad nesimaišytų po kojomis, kai pietauti į kavinę ves garbingus svečius. Miesto centre neliks nei prekiautojų, nei apsipirkinėjančių varguolių.
Naujasis sklypo savininkas čia, tikriausiai, pastatys mados namus. O gal įrengs dainuojančius fontanus? Gal pastatys kino teatrą ar ermitažą?
Ir dabar į europinėmis trinkelėmis išklotą Kelmę atvažiavę svečiai pamanys, jog čia gyvena vien turtuoliai, į rankas gaunantys ne mažiau kaip po du tūkstančius eurų.
Dvaras. Šalia dvaro mažasis dvaras. Kavinės ir restoranas. Betrūksta tik "Casino", ir Kelmė atrodytų kaip Monako karalystė.
Valdininkai į savo mylimą kavinę pietauti galės eiti oriai pakelta galva. Nepatirs jokių neigiamų emocijų, žiūrėdami į išdėvas besimatuojančius savo rinkėjus. Galiausiai niekas nematys ir nekomentuos, kokiu automobiliu ir su kuo jų išrinktieji atvažiuoja.
O tie škurlininkai ras kitą išeitį. Kaip randa daugybė už valdininkus sumanesnių žmonių. Galiausiai tegu emigruoja, jeigu jau neišmaitina savo vaikų. Ne pirmi ir ne paskutiniai. Nėra žmogaus – nėra ir problemos.
Tik tokį Kelmės valdovų požiūrį į žmogų gali įsivaizduoti iš pastarųjų jų veiksmų ir iš arogantiško elgesio susitikime su gyventojais.
Toli jie pažengė, palyginti su pirmųjų Nepriklausomybės metų valdininkais. Anų žmonos pirkdavo importines užuolaidas tame pačiame turgelyje, kuris dabar tapo miesto gėda. Skyrių vedėjai važinėjo senais „Moskvičiais“, į kuriuos šiandieninių valdininkų neįsodintum nė surišęs. Taigi, viskas keičiasi. Gyvenimas gerėja, ponai. Ir ponai darosi vis įnoringesni.
O štai į redakciją po eilinio komentaro paskambinusi radviliškietė pasakoja, jog tėvai jos anūkėms neišgali nupirkti ir kelnių, kurios kainuoja po 18 eurų. Juolab, kad kiekvienam reikia turėti bent dvejas pasikeisti, kai vienos sušlampa ar išsipurvina. Trys vaikai – šešerios kelnės. Ji pati padėti negali, nes gyvena iš 190 eurų neįgalumo pašalpos.
Nedarbu pirmaujančiame Kelmės rajone turbūt kas antra šeima patiria tokį pat socialinį šoką. Pinigų užtenka tik maistui ir mokesčiams. Drabužiai tik iš tokių turgelių. Ne paslaptis, jog į tokius „mados namus“ užsuka ir daugybė inteligentų, gyvenančių nuo algos iki algos, ir pensininkų, ieškančių šiltesnio apavo ar drabužio.
Taip yra visoje Lietuvos provincijoje. Prekiautojų išvarymas iš miesto centro nėra problemos sprendimas. Socialinė atskirtis – ne raukšlė veide, kurią gali užmaskuoti papudravęs arba panaikinti plastine operacija.
Tai skaudus, giluminis procesas, kurį pakeisti reikėtų ypatingų rajono vadovų sugebėjimų.
Jeigu problemas spręsime jas paslėpdami, kad tik nesimaišytų po akimis, greitai pasieksime tokį etapą, kai, atvažiavus užsienio svečiams, gatvėse negalės pasirodyti suvargę pensininkai ir apdriskę benamiai.
Galės vaikščioti tik madingai pasirėdę Savivaldybės ponai. O važinėti vien prabangūs Savivaldybės ir dar vieno kito kietesnio verslininko automobiliai su medžio apdaila.
O gal ir akcines prekes prekybos centruose bus uždrausta pirkti?