Taip ponai socialinę atskirtį mažina

Taip po­nai so­cia­li­nę at­skir­tį ma­ži­na

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės po­nai su­ra­do ori­gi­na­lų bū­dą „su­ma­žin­ti“ so­cia­li­nę at­skir­tį. Dau­giau kaip sep­ty­nių arų as­fal­tuo­tą aikš­tę, ku­rio­je dė­vė­tais rū­bais pre­kia­vo ke­le­tas smul­kių­jų vers­li­nin­kų, ati­da­vė Vals­ty­bės že­mės fon­dui. Ko­mer­ci­nės pa­skir­ties skly­pas par­duo­tas auk­cio­ne už 14 tūks­tan­čių 56 eu­rus. Ir dar iš­si­mo­kė­ti­nai!

Už to­kią su­mą skly­pą bū­tų nu­si­pir­kę pa­tys pre­kiau­to­jai. Ir net neiš­si­mo­kė­ti­nai. Tik bė­da, kad nie­ko ne­ži­no­jo. Nė neį­ta­rė, kad apie par­da­vi­mą ga­li bū­ti skel­bia­ma Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos tink­la­py­je, o Sa­vi­val­dy­bės po­nai sa­ko „pa­tro­biais ne­vaikš­tan­tys“, ir nein­for­muo­jan­tys, kas kur par­duo­da­ma.

Mik­liai su­tvar­kę rei­ka­lus sa­vi­val­dy­bės va­dai at­si­kra­tė mies­to gė­dos. O gal dar iš­lo­šė ir ki­to­kios nau­dos? Neaiš­ku, kas tą skly­pą nu­pir­ko!

Jau se­niai bu­vo kal­ba­ma, kad pre­kiau­to­jai dė­vė­tais dra­bu­žiais ga­di­na mies­to įvaiz­dį. Be­je, dė­vė­tų dra­bu­žių ka­byk­los už­sto­da­vo ir da­lį ka­vi­nės, ku­rio­je pie­tau­ja Sa­vi­val­dy­bės po­nai, fa­sa­do.

O gal ir pie­tau­ti ka­vi­nėn ei­nan­čios ma­din­gos Sa­vi­val­dy­bės mo­te­rys bi­jo­da­vo, kad kel­miš­kiai ne­pa­gal­vo­tų, jog jos ap­si­pir­ki­nė­ja dė­vė­tų dra­bu­žių „uni­ver­ma­ge“. Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė su­si­ti­ki­me su gy­ven­to­jais pa­brė­žė: „Aš ten neap­si­pir­ki­nė­ju“.

Kad ap­si­pir­ki­nė­ja ki­ti ga­lo su ga­lu ne­su­du­rian­tys kel­miš­kiai ir iš kai­mų at­va­žia­vę žmo­nės, neįs­ten­gian­tys nau­jais dra­bu­žiais ap­reng­ti au­gan­čių vai­kų, sa­vi­val­dy­bi­nin­kams at­ro­do ne­svar­bu. Iki rin­ki­mų dar ge­ro­kas lai­ko ga­ba­las!

Kai vai­kus au­gi­nan­čios, prie pen­si­jos iš smul­kaus vers­lo pri­si­du­rian­čios pre­kiau­to­jos per ra­jo­no va­do­vų su­si­ti­ki­mą pa­klau­sė, kur joms da­bar ei­ti, sa­vi­val­dy­bės po­nai at­šo­vė, jog pen­ki žmo­nės – tai dar ne vi­sa Kel­mė.

Ži­no­ma, Kel­mė – tai so­li­dūs, gra­žiai pa­si­rė­dę, so­li­džias al­gas gau­nan­tys val­di­nin­kai. Su­si­ta­pa­ti­ni­mas su Lie­tu­va ar­ba mies­tu, ku­riam va­do­vau­ja, šių lai­kų val­džioms bū­din­gas bruo­žas.

Toks pa­nie­ki­nan­tis val­di­nin­kų po­žiū­ris į smul­kiuo­sius vers­li­nin­kus, va­di­na­mus škur­li­nin­kais, tę­sia­si ne pir­mus me­tus. Į re­dak­ci­ją atė­ję pre­kiau­to­jai pa­sa­ko­jo, jog prieš Liau­dies me­no šven­tes ir at­vy­kus ki­tiems šlo­vin­giems sve­čiams, jiems bū­da­vo iš anks­to pa­sa­ko­ma, kad to­mis die­no­mis ne­pre­kiau­tų ir ne­ga­din­tų mies­to įvaiz­džio.

„Kur mums dė­tis? Ki­ta­me tur­ge­ly­je vie­tos nė­ra. Mies­to cent­ras – la­bai ne­di­de­lis. Gal te­gu už­da­ro mus į re­zer­va­tą?"– klau­sė žie­mą lau­ke šą­lan­čios, kad pra­si­ma­ny­tų duo­nos ir ne­pra­šy­tų pa­šal­pų, pre­kiau­to­jos.

Ko­dėl jas že­mi­na? Juk ne­va­gia. Sun­kiu dar­bu už­dir­ba pi­ni­gus. Bet koks dar­bas – gar­bin­gas. Juo­lab, kad par­da­vi­nė­ja dra­bu­žius, o ne al­ko­ho­lį ar ko­kias sek­so prie­mo­nes. Tai ko­dėl tu­rė­tų bū­ti gė­da?

Da­bar val­di­nin­kams jau ne­rei­kės var­gin­tis net įspė­jant, kad ne­si­mai­šy­tų po ko­jo­mis, kai pie­tau­ti į ka­vi­nę ves gar­bin­gus sve­čius. Mies­to cent­re ne­liks nei pre­kiau­to­jų, nei ap­si­pir­ki­nė­jan­čių var­guo­lių.

Nau­ja­sis skly­po sa­vi­nin­kas čia, tik­riau­siai, pa­sta­tys ma­dos na­mus. O gal įrengs dai­nuo­jan­čius fon­ta­nus? Gal pa­sta­tys ki­no teat­rą ar er­mi­ta­žą?

Ir da­bar į eu­ro­pi­nė­mis trin­ke­lė­mis iš­klo­tą Kel­mę at­va­žia­vę sve­čiai pa­ma­nys, jog čia gy­ve­na vien tur­tuo­liai, į ran­kas gau­nan­tys ne ma­žiau kaip po du tūks­tan­čius eu­rų.

Dva­ras. Ša­lia dva­ro ma­ža­sis dva­ras. Ka­vi­nės ir res­to­ra­nas. Bet­rūks­ta tik "Ca­si­no", ir Kel­mė at­ro­dy­tų kaip Mo­na­ko ka­ra­lys­tė.

Val­di­nin­kai į sa­vo my­li­mą ka­vi­nę pie­tau­ti ga­lės ei­ti oriai pa­kel­ta gal­va. Ne­pa­tirs jo­kių nei­gia­mų emo­ci­jų, žiū­rė­da­mi į iš­dė­vas be­si­ma­tuo­jan­čius sa­vo rin­kė­jus. Ga­liau­siai nie­kas ne­ma­tys ir ne­ko­men­tuos, ko­kiu au­to­mo­bi­liu ir su kuo jų iš­rink­tie­ji at­va­žiuo­ja.

O tie škur­li­nin­kai ras ki­tą išei­tį. Kaip ran­da dau­gy­bė už val­di­nin­kus su­ma­nes­nių žmo­nių. Ga­liau­siai te­gu emig­ruo­ja, jei­gu jau neiš­mai­ti­na sa­vo vai­kų. Ne pir­mi ir ne pa­sku­ti­niai. Nė­ra žmo­gaus – nė­ra ir pro­ble­mos.

Tik to­kį Kel­mės val­do­vų po­žiū­rį į žmo­gų ga­li įsi­vaiz­duo­ti iš pa­sta­rų­jų jų veiks­mų ir iš aro­gan­tiš­ko el­ge­sio su­si­ti­ki­me su gy­ven­to­jais.

To­li jie pa­žen­gė, pa­ly­gi­nti su pir­mų­jų Nep­rik­lau­so­my­bės me­tų val­di­nin­kais. Anų žmo­nos pirk­da­vo im­por­ti­nes užuo­lai­das ta­me pa­čia­me tur­ge­ly­je, ku­ris da­bar ta­po mies­to gė­da. Sky­rių ve­dė­jai va­ži­nė­jo se­nais „Mosk­vi­čiais“, į ku­riuos šian­die­ni­nių val­di­nin­kų neį­so­din­tum nė su­ri­šęs. Tai­gi, vis­kas kei­čia­si. Gy­ve­ni­mas ge­rė­ja, po­nai. Ir po­nai da­ro­si vis įno­rin­ges­ni.

O štai į re­dak­ci­ją po ei­li­nio ko­men­ta­ro pa­skam­bi­nu­si rad­vi­liš­kie­tė pa­sa­ko­ja, jog tė­vai jos anū­kėms neiš­ga­li nu­pirk­ti ir kel­nių, ku­rios kai­nuo­ja po 18 eu­rų. Juo­lab, kad kiek­vie­nam rei­kia tu­rė­ti bent dve­jas pa­si­keis­ti, kai vie­nos su­šlam­pa ar iš­si­pur­vi­na. Trys vai­kai – še­šerios kel­nės. Ji pa­ti pa­dė­ti ne­ga­li, nes gy­ve­na iš 190 eu­rų neį­ga­lu­mo pa­šal­pos.

Ne­dar­bu pir­mau­jan­čia­me Kel­mės ra­jo­ne tur­būt kas ant­ra šei­ma pa­ti­ria to­kį pat so­cia­li­nį šo­ką. Pi­ni­gų už­ten­ka tik mais­tui ir mo­kes­čiams. Dra­bu­žiai tik iš to­kių tur­ge­lių. Ne pa­slap­tis, jog į to­kius „ma­dos na­mus“ už­su­ka ir dau­gy­bė in­te­li­gen­tų, gy­ve­nan­čių nuo al­gos iki al­gos, ir pen­si­nin­kų, ieš­kan­čių šil­tes­nio apa­vo ar dra­bu­žio.

Taip yra vi­so­je Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je. Pre­kiau­to­jų iš­va­ry­mas iš mies­to cent­ro nė­ra pro­ble­mos spren­di­mas. So­cia­li­nė at­skir­tis – ne raukš­lė vei­de, ku­rią ga­li už­mas­kuo­ti pa­pud­ra­vęs ar­ba pa­nai­kin­ti plas­ti­ne ope­ra­ci­ja.

Tai skau­dus, gi­lu­mi­nis pro­ce­sas, ku­rį pa­keis­ti rei­kė­tų ypa­tin­gų ra­jo­no va­do­vų su­ge­bė­ji­mų.

Jei­gu pro­ble­mas sprę­si­me jas pa­slėp­da­mi, kad tik ne­si­mai­šy­tų po aki­mis, grei­tai pa­siek­si­me to­kį eta­pą, kai, at­va­žia­vus už­sie­nio sve­čiams, gat­vė­se ne­ga­lės pa­si­ro­dy­ti su­var­gę pen­si­nin­kai ir ap­dris­kę be­na­miai.

Ga­lės vaikš­čio­ti tik ma­din­gai pa­si­rė­dę Sa­vi­val­dy­bės po­nai. O va­ži­nė­ti vien pra­ban­gūs Sa­vi­val­dy­bės ir dar vie­no ki­to kie­tes­nio vers­li­nin­ko au­to­mo­bi­liai su me­džio ap­dai­la.

O gal ir ak­ci­nes pre­kes pre­ky­bos cent­ruo­se bus už­draus­ta pirk­ti?