Naujausios
Šventieji žeme nevaikšto
Regina MUSNECKIENĖ
Turgelių prekiautojai, kirpėjos ir kiti smulkieji verslininkai dar taip neseniai dejuodavo, jog negali nei sirgti, nei atostogauti, nei tikėtis bent vidutinės pensijos. Nedarbingumo pašalpa jiems nepriklausydavo. Ar sveikas, ar sergantis, šutink į darbą, nes diena prabėgs be pajamų. Atostogos irgi nepriklausė. Tėvystė ir motinystė taip pat buvo jų asmeninis reikalas.
Tačiau kai valdžia nusprendė pakeisti tvarką, padidindama „Sodros“ įmokas, dejonės pasisuko kita kryptimi. Verslininkai baiminasi, ar pavilks didesnių mokesčių naštą.
Valdžia aiškina, jog patiems verslininkams taip bus geriau, nes mokėdami daugiau jie galės gauti ligos pašalpą, motinystės ir tėvystės išmokas, didesnę senatvės pensiją.
Tačiau individualia veikla užsiimantys lietuvaičiai nenori mokėti šiandieniniams pensininkams, nes patys pensijos gali ir nesulaukti, be to, nepasitiki „Sodros“ sistema.
Kiek optimistiškiau į šitą reikalą žiūri daugiau pajamų gaunantys privatūs gydytojai, advokatai ir kitų panašių profesijų atstovai.
Peršasi viena išvada – kokį įstatymą Seimas bepriimtų, kritikų ir nepatenkintų vis tiek atsiras. Kaip rasti tą aukso vidurį, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus?
Šventieji ir neklystantys žeme nevaikšto. Tad klysti gali ir įstatymų leidėjai, ir tie, ant kurių kupros nauji įstatymai išbandomi.
Vienas žinomas Lietuvos ekonomistas vis kartodavo, jog vengti mokesčių yra amoralu ir didelė gėda.
Vokietijoje mokytojais besiruošiantiems būti studentams dėstytojai kala į galvas, kad svarbiausias jų uždavinys – išugdyti sąžiningus mokesčių mokėtojus. Apie garbę savo mokesčiais išlaikyti valstybę kalbama jau su pradinukais. Ir vokiečiai nuolankiai mokesčius moka. Net vieną kartą per savaitę ateinančią buto valytoją jie įdarbina legaliai.
Įdomu, kaip tokia darbo vieta atrodytų Lietuvoje? Turbūt kaip stebuklas. Dar daug socialiai remtinų, pašalpas ir europinius makaronus gaunančių žmonių dirba nelegaliai. O jų darbdaviai nei už juos, nei už save nenori mokėti mokesčių.
Kaip mokesčių mokėtoja, kas mėnesį pusę to, ką uždirbu, įvairių mokesčių pavidalu atiduodanti valstybei, kartais piktinuosi, kad kai kurie tautiečiai, vaidindami bedarbius, iš tiesų sėkmingai dirba ir visą uždarbį parsineša saujoje, aplenkdami valstybę.
Tuo tarpu aš, legaliai dirbdama, privalau mokėti mokesčius nuo pirmojo uždirbto euro. Už jų pašalpas, jų ligas ir nedarbo draudimą, jų vaikų mokslą, jų tėvų pensijas.
Antra vertus, jų mokesčių vengimą galima laikyti ne tik sukčiavimu, bet ir savotiška protesto forma. Žmonės – ne kvaili, mato valdžios išlaidumą.
Ministerijos ir kitos biudžetinės įstaigos perka nepateisinamai brangius daiktus, steigia nereikalingus etatus saviems, permoka milijonus už įvairiausias konsultacijas ir paslaugas, švaisto Europos paramą.
Tad kodėl žmogus su savo padėtimi piktnaudžiaujančiais biurokratais turėtų dalintis paskutiniu kąsniu? Tegu jie pirmiausia viską iki grūdo susiskaičiuoja, rodo taupumo bei sąžiningumo pavyzdį. Gal tuomet sąžiningesnis, pilietiškesnis taptų ir kiekvienas pilietis?
Buvo laikai, kai į Seimo narius pretenduojančių kandidatų portretai kabėdavo net bažnyčioje. Tik Jėzaus Kristaus pavyzdžiu nė vienas iš jų nepasekė.
Štai ir dabar į Seimo pakampes nubloškėme senąsias sistemines partijas. Išrinkome naujus, valdžios ir galių dar nesugadintus žmones. Tikėjome, jog į valdžią atėję turtingi mecenatai, daugiavaikiai tėvai, policininkai, „Carito“ atstovai, profesoriai, puikūs savo srities žinovai bus visiems vienodai teisingi ir sąžiningai darbuosis vardan tos Lietuvos.
Bet valdžia yra švari ir morali tol, kol nepradedi kilnoti jos patalų ir reikalauti darbų, o ne pažadų.
Kai pakračius patalus pradeda kristi džipų istorijos, kai svetimiems taikomi vienokie, o saviems kitokie standartai, pasitikėjimas valdžia pradeda tirpti lyg polaidžio sniegas. Altruizmo iš rinkėjo reikalaujanti valdžia pati yra egoistė. Ar ateis visiškas pasitikėjimo atodrėkis, dar pamatysime.
