Naujausios
KOMENTARAS
Sutrikęs elgesys sutrikusioje visuomenėje
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Į redakciją užsuko senyvo amžiaus žmonių pora. Prašė parašyti malonės prašymą Prezidentei.
Taip, ne straipsnį, o malonės prašymą. Nesistebėkite, kartais į redakciją atėję žmonės reikalauja dar keistesnių dalykų. Parašyti ieškinį teismui, nes advokatą samdyti jiems per brangu. Padėti susigrąžinti kitų pajininkų valdomą turtą. Atgauti skolą ir t. t.
Tokie prašymai aiškiai signalizuoja apie sutrikusį mūsų visuomenės elgesį.
Suvargusių garbaus amžiaus žmonių pora norėjo su Prezidentės pagalba išvaduoti savo sūnų iš psichiatrijos ligoninės, kur priverstinai gydomas.
Jis sumušė tėvą. Smurtas iškilo aikštėn. Policija pasirūpino, kad sūnus daugiau nesmurtautų. O smurto auka tapęs tėvas dabar jaučia kaltę, kam tyliai neiškentė sūnaus smūgių.
Per Lietuvą nuvilnijo sutrikusio elgesio mergaičių, gyvenusių Švėkšnos specialiojo ugdymo centro internate, istorija. Su jomis nesusitvarko mokyklos pedagogai ir psichologai. Jos siautėja ir Vilniuje, Santariškių ligoninėje.
Internato mergaičių istoriją prieš keletą metų „Šiaulių krašte“ pasakojo ir šių eilučių autorė. Tik tuomet ta mokykla dar vadinosi specialiąja sanatorine mokykla.
Tąkart ankstyvą pavasarį kelios iš Švėkšnos „sanatorijos“ pabėgusios paauglės atsidūrė Kelmės rajone, paplentės gyvenvietėje Griniuose. Sušalusios ir sulijusios jos paprašė nepažįstamų žmonių pagalbos.
Mergaitės tąkart pasakojo bijojusios grįžti į internatą, nes per ilgai užsibuvo parke. Iki Pakražančio atvažiavo pakeleivingais automobiliais. O gal ir tuomet jos buvo vyresniųjų bendraamžių parduotos?
Paauglės godžiai traukė cigaretę po cigaretės ir pasakojo, jog internate yra skriaudžiamos, nuolat girdomos raminamaisiais vaistais. Jos pjaustosi sau rankas, kad fizinis skausmas nustelbtų dvasinę neviltį.
Problema tuomet buvo labai greitai išspręsta. Iš laikinai priglaudusių geradarių paauglės lyg kokie daiktai skubiai pargabentos į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Čia atvažiavo pedagogai iš Švėkšnos.
Tuo saldžios mergaičių laisvės akimirkos ir baigėsi. O vienos mama prisistačiusi moteris paskambino į redakciją ir tikino, jog internate jos dukra labai gerai prižiūrima. Ji pati su savo atžala nesusitvarkydavusi.
Istorija jau tąsyk privalėjo turėti tęsinį, nes netvarkos faktų šioje mokykloje buvo užfiksuota ir anksčiau. Ketino įsikišti ten išrinktas Seimo narys. Tačiau, atrodo, jog per kelerius metus niekas nepasikeitė. Tas pats pūlinys. Ta pati žaizda.
O Prezidentė pareiškė, jog mokykloje būdavo rengiami banketai. Kažin ar ne tų pačių sutrikusio elgesio vaikų sąskaita? Ir ar ne patikrinti atvažiavusios komisijos būdavo vaišinamos? O gal tie, kurių galioje būdavo spręsti, reikalinga ar nereikalinga tokia sutrikusio elgesio vaikų kolonija?
Ar kalti vien mokyklos darbuotojai? Ar ir tėvai, paprasčiausiu būdu nusikratantys probleminių savo vaikų? Regis, kas geriau galėtų išgydyti sergančios sielos vaiką už jo tėvus, kasdien rodančius meilę, dėmesį, rūpestį jų problemoms, suteikiančių saugumo jausmą. Bet tėvai juos įstumia į tokių pat nepritapėlių vilkiukų bendruomenę. Tegu sau draskosi, žalojasi, klykia. Svarbu negirdės jų ausys ir nematys akys.
O gal yra dar gilesnės priežastys mūsų visuomenėje? Juk ir vaikų, ir suaugusiųjų, sergančių elgesio sutrikimo ligomis, kasmet tik daugėja.
Atstumiami problemiški, nestandartiniai vaikai. Lyg į sąvartyną išvežama juos į specialiojo ugdymo centrą, kur visi panašūs elgesio nukrypimais nuo normos. Ten lenktyniauja vienas su kitu, kuris daugiausiai nukryps. Iš ko jiems imti socialaus, deramo elgesio pavyzdį?
Jeigu šie vaikai mokytųsi bendrose mokyklose, vargu, ar norėtų būti išsišokėliais. Gal derintųsi prie daugumos?
O gal atvirkščiai vestų iš kelio gabius, atsakomybės jausmo nepraradusius mokinius, trikdytų mokytojus, trukdytų mokymosi procesą? Kentėtų dar nesutrikusio elgesio mokiniai.
Antai ir senelių namuose ramūs, išmintingi žmonės piktinasi, kai šalia jų gyvena agresyvūs, iš kalėjimų grįžę, neturintys kur dėtis asocialai.
Jie valgo tą pačią Senelių namų duoną, kaip ir visą gyvenimą dirbę, mokesčius mokėję globotiniai ir drumsčia tų mokėjusiųjų ir dabar didžiąją dalį pensijos už savo ir to asocialo išlaikymą atiduodančiųjų ramybę, verčia juos gyventi nuolatinėje baimėje.
Agresyvūs, į įprasto gyvenimo rėmus netelpantys žmonės terorizuoja medikus ligoninėse, užkabinėja praeivius gatvėje, muša net policininkus. O mes vis kalbame apie jų integraciją į visuomenę. Kaip juos integruoti, jeigu jie tam visomis išgalėmis priešinasi?
Iš kur atsiranda tokie hiperaktyvūs, skubantys gyventi, nestandartinio elgesio vaikai?
Kartą katė atsivedė porą katinėlių, bet neturėjo pieno jų žindyti. Su dukra juos auginome, maitindamos kūdikiams skirtais pieno mišinėliais. Katinėliai išaugo. Vieną paėmė globoti kaimynė. Bet augintinis buvo toks hiperaktyvus, kad neįmanoma buvo su juo susitvarkyti. Nors iškastruotas, žymėjosi teritoriją, kovėsi su kitais katinais. Grįžo be akies.
Tas katinėlio elgesys priminė neramias Švėkšnos paaugles, veikiausiai, kaip ir daugelis šių dienų kūdikių, užaugintas pieno mišinėliais.
Pavyzdžiui, Vokietijoje vaikai nuo pat mažens mokomi ir pratinami elgtis labai socialiai. Ten laiptinėje nenusišypsojęs kaimynui gali pasirodyti įtartinas, nedraugiškas, užsitraukti nemalonę.
Į Airiją emigravę lietuvaičiai sulaukė socialinių darbuotojų dėmesio, nes tėvo žvilgsnis bendraujant su vaikais buvo per rūstus.
Socialinė kaukė, kurią žmogus užsideda kasdien vos peržengęs savo namų slenkstį, užsienyje padeda reguliuoti žmonių tarpusavio santykius. Kiek tuose santykiuose veidmainiškumo, spręsti jiems patiems. Ar tai galima laikyti bendravimo kultūra, kai emocijos nukišamos į pačią sielos kertelę, o santykiai nenuoširdūs?
Veikiau tai tik socializacija. Vengimas primesti pirmam sutiktajam savo nuotaikas, poreikius ir rūpesčius.
Lietuviai prie tokių rafinuotų tarpusavio santykių, kai visi veido raumenys dirba tik šypsenai, dar tik pratinasi. Todėl Europai mes neretai beveik visi atrodome sutrikusio elgesio.
