Su kuo obuoliauti eis „valstiečiai“?

Su kuo obuoliauti eis „valstiečiai“?

Su kuo obuo­liau­ti eis „vals­tie­čiai“?

Regina Musneckienė

„Neik su vel­niu obuo­liau­ti, o ne­tek­si ir mai­šo, ir obuo­lių“, – sa­ko liau­dies pa­tar­lė.

Di­le­ma, su kuo ei­ti obuo­liau­ti ar­ba su kuo su­da­ry­ti val­dan­čią­ją koa­li­ci­ją, iš­ki­lo rin­ki­mus lai­mė­ju­siems Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos at­sto­vams.

„Pirš­liai“, ap­si­me­tę pro­tin­gais po­li­ti­kais, žur­na­lis­tais ar po­li­to­lo­gais, lie­žu­vius smai­li­no jau rin­ki­mų nak­tį. Vie­ni no­rė­jo įpirš­ti ža­liai ir dar pa­ly­gin­ti jau­nai po­li­ti­nei jė­gai ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo komp­lek­są, pri­min­da­mi par­ti­jos ly­de­rių an­tieu­ro­pi­nes ir an­ti­na­tiš­kas pa­žiū­ras, pa­tir­ties sto­ką.

Ki­ti pri­myg­ti­nai siū­lė „te­kė­ti“ už la­biau pa­ty­ru­sių kon­ser­va­to­rių. Tre­ti rin­ki­mus triuš­ki­nama per­ga­le lai­mė­ju­sios par­ti­jos ly­de­riui pri­kai­šio­jo vers­lą su Ru­si­ja, tar­si jis ten pirk­tų ne trą­šas, o bom­bas.

Kaip be­si­ner­tų iš kai­lio ir kaip be­gąs­din­tų ka­ra­lių ka­rū­nas po pir­mo­jo rin­ki­mų tu­ro jau ma­ta­vę­si po­li­ti­kai ir įžval­gų kū­rė­jai rin­kė­jų va­lios ne­pa­kei­tė ir jau ne­be­pa­keis.

Be­lie­ka lauk­ti, ką į Lie­tu­vos val­dy­to­jų pul­ką pa­kvies rin­ki­mų lai­mė­to­jai. Rin­ki­mų va­ka­rą "vals­tie­čių" ly­de­rio lai­ky­se­na bu­vo ga­na san­tū­ri. Nei ro­dė per­dė­to džiaugs­mo, nei da­li­jo mi­nist­rų po­rtfe­lių, nei kū­rė koa­li­ci­jų.

Lė­ta vals­tie­tiš­ka iš­min­tis, kai ker­pa­ma tik de­šimt kar­tų pa­ma­ta­vus, tei­kia vil­ties, jog „vals­tie­čiai ir ža­lie­ji“ iš­min­tin­gai pa­si­rinks, su kuo ei­ti obuo­liau­ti. Pa­si­rin­kę ne­pa­ti­ki­mus pa­ke­lei­vius ga­li ne­tek­ti ir mai­šo, ir obuo­lių kaip to­je pa­tar­lė­je sa­ko­ma.

Vie­na de­ry­bi­nin­kų gru­pė – de­rė­tis su so­cial­de­mok­ra­tais, ki­ta – su kon­ser­va­to­rais. Ta­čiau pa­sta­rie­ji dar ne­nu­ri­jo nuo­skau­dos dėl pra­lai­mė­ji­mo, to­dėl la­bai ka­te­go­riš­ki – jei­gu "vals­tie­čiai" de­rė­sis ir su jais, ir su so­cial­de­mok­ra­tais, jie į val­dan­čią­ją koa­li­ci­ją neis. (Tik pa­gal­vok, koks nuo­sto­lis tau­tai!)

Tarp kon­ser­va­to­rių ir „vals­tie­čių“ jau rin­ki­mų va­ka­rą laks­tė žie­žir­bos. Jau­nas ir am­bi­cin­gas kon­ser­va­to­rių ved­lys ne­mo­kė­jo nu­slėp­ti ap­mau­do, jog jo par­ti­ja li­ko ant­ra. Da­vė su­pras­ti, jog su „vals­tie­čiais“ ne­ga­lė­tų įgy­ven­din­ti sa­vo pro­gra­mos.

Kon­ser­va­to­rių drau­gai li­be­ra­lai nu­ga­lė­to­jams taip pat ne­gai­lė­jo kri­ti­kos strė­lių. To­dėl net po­li­ti­ko­je ne­nu­si­ma­nan­čiam pra­ša­lai­čiui ky­la abe­jo­nių, ar su de­ši­niai­siais bū­tų įma­no­ma koa­li­ci­ja. Jei­gu ve­dy­bos ir įvyk­tų su ko­kia nors išanks­ti­ne su­tar­ti­mi, mei­lė vei­kiau­siai neį­si­žieb­tų.

„Ner­vin­gas su­tuok­ti­nis“ nuo­lat že­min­tų „vals­tie­čius“, kai­šio­tų jiems pa­ga­lius į ra­tus, ro­dy­tų sa­vo kap­ri­zus ir am­bi­ci­jas, regz­tų int­ri­gas. Ar dar­buo­tų­si to­kia koa­li­ci­ja var­dan tos Lie­tu­vos, kai ne­bū­tų nei vie­ny­bės, nei dar­nos? Ne­su­tap­tų cha­rak­te­riai! Net­ruk­tų ir iš­si­skir­ti.

So­cial­de­mok­ra­tų ly­de­ris rin­ki­mų va­ka­rą ne­si­pir­šo rin­ki­mų lai­mė­to­jams į drau­gus. Kuk­li­no­si, jog ger­biąs rin­kė­jų va­lią. Ne­no­rė­jo jų ma­ty­ti val­džio­je, tai ir ne­rei­kia... Ta­čiau ka­te­go­riš­kų rep­li­kų ne­lai­dė. Dar­gi sten­gė­si už­sto­ti „vals­tie­čių“ ly­de­rį nuo kan­džių, pa­vy­do pri­tvin­ku­sių opo­nen­tų rep­li­kų.

Bent iš vie­šų pa­si­sa­ky­mų su­si­da­rė įspū­dis, jog kai­rie­ji Lie­tu­vą val­dy­sian­tiems nau­jo­kams bū­tų tė­viš­kai pa­kan­tes­ni. Kai ku­rio­se si­tua­ci­jo­se nau­jo­kus gal pa­mo­ky­tų, jiems pa­tar­tų. Bent jau teo­riš­kai su­tap­tų kai ku­rios abie­jų po­li­ti­nių jė­gų į žmo­gų orien­tuo­tos ver­ty­bės. Kartu sta­bi­les­nė bū­tų ir koa­li­ci­ja.

Dar po pir­mo­jo rin­ki­mų tu­ro „vals­tie­čių“ ly­de­ris Ra­mū­nas Kar­baus­kis neat­me­tė ir pla­čios koa­li­ci­jos, ku­rio­je prie jų pri­si­šlie­tų ir de­ši­nie­ji, ir kai­rie­ji, ga­li­my­bės. Var­gu ar kon­ser­va­to­riams ro­dant kap­ri­zus šie pa­min­ti­ji­mai taps kū­nu?

Ky­la ir ki­tas klau­si­mas – ar iš abie­jų pu­sių ap­si­sta­čiu­si ar­šiais sen­bu­viais, rin­ki­mų lai­mė­to­ja ne­leis­tų sa­vęs pra­ry­ti? Juk jau da­bar opo­nen­tai, žvelg­da­mi į Sei­mo na­rio man­da­tus pel­niu­sių „vals­tie­čių ir ža­lių­jų“ są­ra­šą, sa­ko ne­ma­tan­tys as­me­ny­bių, ku­rios bū­tų ver­tos mi­nist­rų po­rtfe­lių. Tai­gi, tuos po­rtfe­lius mie­lai iš­si­da­ly­tų ne lai­mė­to­jai, o pa­ke­lei­viai koa­li­ci­jos par­tne­riai.

Bet ar tik­rai tarp „vals­tie­čių“ nė­ra as­me­ny­bių? Taip, jų są­ra­šas la­biau­siai at­mieš Sei­mo ko­ri­do­rius nau­jais čia dar ne­bu­vu­siais vei­dais ir nau­jo­mis pa­var­dė­mis. Tik ar nau­ja pa­var­dė reiš­kia ma­žiau ge­ban­tį žmo­gų? Gal kaip tik jie, dar neap­si­vil­kę prie kū­no priau­gan­čių biu­rok­ra­ti­nių kos­tiu­mų, pra­ktiš­kiau žiū­rės į val­dy­mą ir „nu­sau­sins“ kai ku­rias už­pel­kė­ju­sias pro­ble­mas? Juo­lab kad tarp „vals­tie­čių“ yra ir moks­li­nin­kų, ir po­li­ti­kų, ir pui­kių sa­vo sri­ties ži­no­vų.

Iki šiol mus val­džiu­sių par­ti­jų eli­tas am­žiams at­si­sė­do Sei­mo na­rio kė­dė­se. Neiš­ren­ka jų vien­man­da­tė­se, bet į Sei­mą jie pa­ten­ka pa­gal par­ti­jos są­ra­šą. An­tai kon­ser­va­to­rių są­ra­še iš 31 man­da­to bent jau 18 ati­te­ko ne­pa­ju­di­na­miems Sei­mo sen­bu­viams.

So­cial­de­mok­ra­tų są­ra­še iš 17 man­da­tų 14 taip pat ati­te­ko nuo­la­ti­niams sei­mūnams. Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir ki­to­se, ma­žes­nė­se par­ti­jo­se.

Ar ne­pert­rau­kia­mas sta­žas Sei­me tik­rai pri­de­da sen­bu­vių as­me­ny­bėms svo­rio? O gal kaip tik ner­vi­na rin­kė­ją, ku­ris me­tų me­tus mai­ti­na „neį­ga­lius“, ki­tur dar­bo ne­ga­lin­čius su­si­ras­ti sei­mū­nus, at­ro­do tie­siog gi­mu­sius bū­ti Sei­mo na­riu ir nie­kuo ki­tu?

Su trenks­mu į val­džią iš­šo­vu­si nau­ja po­li­ti­nė jė­ga tvir­ti­na, jog vals­ty­bę pri­va­lo val­dy­ti pro­fe­sio­na­lai. Ir ne­bū­ti­nai par­ti­niai. Tai tei­kia už juos bal­sa­vu­siems žmo­nėms vil­čių, kad sa­vo sri­tį iš­ma­nan­tys pro­fe­sio­na­lai val­dys ge­riau ne­gu „by tik sa­vi“.

„Vals­tie­čiams“ lie­ka  tei­sin­gai pa­si­rink­ti, su kuo for­muo­ti koa­li­ci­ją. Ar pa­ke­lei­viai bus pa­ti­ki­mi? Ar pra­lai­mė­ji­mo žaiz­das be­si­lai­žan­tys par­tne­riai neį­si­neš sprog­me­nų į tiks­lan plau­kian­tį val­džios lai­vą? Ar dirbs var­dan Lie­tu­vos? Ar ro­dys sa­vo „uno­rą“ ir am­bi­ci­jas?

O gal taps klas­tin­gu Tro­jos ark­liu, nu­šluo­sian­čiu vi­sas rin­kė­jų vil­tis? Idant įro­dy­tų pra­stą jų pa­si­rin­ki­mą.

Be­lie­ka ti­kė­ti – jei­gu „vals­tie­čiams“ už­te­ko pro­to lai­mė­ti rin­ki­mus, gal jo ne­pris­tigs ir ren­kan­tis par­tne­rius. Juk ne­ga­li­me gy­ven­ti nuo­la­ti­ne nu­si­vy­li­mo bū­se­na ir nuo­dy­tis skep­siu.

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius (kairėje) ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr