Sistema myli silpnuosius

Sis­te­ma my­li silp­nuo­sius

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kel­mės cent­re, prie pre­ky­bos cent­ro, gu­li žmo­gus. Gal­va ant žo­ly­no. Ko­jos ant ša­li­gat­vio. Ša­lia nu­vir­tęs dvi­ra­tis. Ant dvi­ra­čio ran­ke­nos už­ka­bin­tas mai­šas su viš­tie­nos kau­lais.

Vie­ni praei­viai abe­jin­gai praė­jo pro ša­lį. Ki­ti, jaut­res­nės šir­dies, pra­dė­jo ty­ri­nė­ti, ar žmo­gus dar kvė­puo­ja, pa­kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą. Ke­pi­na sau­lė. Dar nu­mirs žmo­ge­lis mies­to vi­du­ry!

Iš li­go­ni­nės kauk­da­ma si­re­no­mis jau lė­kė grei­to­ji pa­gal­ba. O gat­vė­je pa­mie­go­ti su­ma­nęs žmo­gus, vos pra­vė­ręs bur­ną, į sa­vo ge­ra­da­rius pa­lei­do keiks­ma­žo­džius. Į grei­tą­ją ir­gi ne­no­rė­jo lip­ti, „ška­ra­di­jo­si“, sa­kė, kad esąs so­cia­liai ne­draus­tas. Bet me­di­kai jį vis tiek iš­si­ve­žė.

Į ki­tą mies­to ga­lą vėl kauk­da­ma le­kia gais­ri­nė. Iki be­pro­ty­bės nu­si­gė­ręs vy­ras mo­juo­ja kir­viu, neį­si­lei­džia po­li­ci­jos. Ug­nia­ge­siai ke­lis ki­lo­met­rus ge­na au­to­mo­bi­lį, kad at­ka­bin­tų du­rų kab­lį ir iš­gel­bė­tų vy­rą nuo jo pa­ties pa­si­lei­di­mo.

Ki­tą die­ną dau­gia­bu­čio kie­me su­lė­ku­sios vi­sos tar­ny­bos. Me­di­kai, ug­nia­ge­siai, po­li­ci­ja. Kie­mas pil­nas žmo­nių. Die­na iš die­nos į gerk­lę pi­lan­tis be­dar­bis pa­gra­si­no nu­si­žu­dy­siąs. Po­li­ci­ja ve­da de­ry­bas, kad įsi­leis­tų į bu­tą. Ug­nia­ge­siai, jei­gu neį­si­leis­tų, jau pa­si­ruo­šę lip­ti į ket­vir­tą aukš­tą per lan­gą. Me­di­kai pa­si­ry­žę gel­bė­ti, jei­gu nuo gė­ri­mo iš­pro­tė­jęs vy­ras pa­kel­tų prieš sa­ve ran­ką.

Dar gra­žiau, kai vie­ną nak­tį jau ki­ta­me ra­jo­ne nar­ko­ti­kus su deg­ti­ne su­mai­šęs jau­nuo­lis už­puo­la gir­tą sa­vo mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nį. Tas gi­na­si pei­liu. Vėl su­le­kia po­li­ci­ja, grei­to­ji. Nu­ken­tė­ju­sius ve­ža į Kau­ną. Iš pa­skos va­žiuo­ja po­li­ci­jos ma­ši­na. Ten pei­liu į pa­šo­nę ga­vu­siam siu­va pil­vą, su­muš­tą su­gy­ven­ti­nį iš­sa­miai ti­ria, echos­ko­puo­ja, po­li­ci­ja lau­kia, kad ne­blai­vų nu­ken­tė­jė­lį par­vež­tų na­mo.

Įdo­mu, kiek to­kie vi­ra­žai kai­nuo­ja vals­ty­bei? Ir ko­dėl do­rą žmo­gų nuo ug­nies, nu­si­kal­tė­lių ir li­gų tu­rin­čios gin­ti tar­ny­bos taip uo­liai dir­ba aso­cia­liems ir amo­ra­liems žmo­nėms?

Tuo tar­pu dir­ban­tis, stro­pus, mo­kes­čius mo­kan­tis žmo­gus ne taip grei­tai pa­teks pas gy­dy­to­ją, ty­ri­mo jis tu­rės lauk­ti ma­žiau­siai mė­ne­sį. Jei­gu su­si­rgęs re­gist­ruo­sis pa­gal vi­sas tai­syk­les, pas gy­dy­to­ją tik­rai ne­pa­teks tą pa­čią die­ną. Ir var­gu bau, ar bus taip iš­sa­miai iš­tir­tas, nes dėl jo veiks­mų ar nu­ken­tė­ji­mo neat­lie­ka­mas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas.

Prieš me­tus Su­val­ki­jo­je nu­ti­ko skau­di tra­ge­di­ja. Ga­bus, darbš­tus, uni­ver­si­te­te dės­tęs ir tė­vams ūki­nin­kau­ti pa­dė­jęs jau­nuo­lis va­žia­vo mo­to­cik­lu. Ties po­sū­kiu ne­su­val­dęs mo­to­cik­lo įlė­kė į grio­vį ir kil­da­mas į ke­lio san­ka­są su­si­tren­kė krū­ti­nę mo­to­cik­lo ran­ke­na. Jo­kių lū­žių. Pats dar nu­siė­mė šal­mą, o drau­gams pa­sa­kė, kad skau­da šo­ną.

Šian­dien to jau­nuo­lio ne­bė­ra. Nie­kas ne­sku­bė­jo jo vež­ti į Kau­no kli­ni­kas. Nee­chos­ko­pa­vo. Neo­pe­ra­vo. Tik ne­va pa­gal vi­sas inst­ruk­ci­jas ar­ba al­go­rit­mus, kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti, va­lan­dą gai­vi­no elekt­ro­šo­ku. Vai­ki­nas mi­rė nuo vi­di­nio krau­ja­vi­mo.

Pa­do­riai, vai­kų glo­bos na­mus įkū­ru­siai ir daug aso­cia­lių šei­mų vai­kų nuo tė­vų smur­to ir skur­do iš­gel­bė­ju­siai vai­ki­no mo­ti­nai dar ne­spė­jus nu­glos­ty­ti nu­ma­rin­to sa­vo sū­naus, gy­dy­to­jas už­klau­sė, ar ji paau­kos sa­vo vai­ko or­ga­nus ir ap­šau­kė, kad mo­ti­na per ty­liai kal­ba. Mat, aša­ros spran­gi­no žo­džius.

Kai po lai­do­tu­vių nu­va­žia­vo pas li­go­ni­nės di­rek­to­rių pa­klaus­ti, ko­dėl li­go­ni­nė ne­gel­bė­jo jos sū­naus, di­rek­to­rius sa­kė: „Bu­vo ply­šu­sios ke­pe­nys. Kas ten už­siims jas siū­ti?“ O gy­dy­to­jas, ku­ris ban­dė gai­vin­ti, esą la­bai se­nas, ne­pri­gir­di ir bu­vo pa­var­gęs, nes prieš tai bu­dė­jo ki­to­je li­go­ni­nė­je.

To­kio­je sis­te­mo­je gy­ve­na­me ir gy­do­mės. Tar­nau­ja­me deg­ra­dan­tams, mo­ka­me už jų gy­dy­mą. Ir gy­dy­to­jai gal­būt pa­vargs­ta jiems tar­nau­da­mi. Ar­ba tar­nau­da­mi sa­vo ki­še­nei, kai su­lau­kę pen­si­ji­nio am­žiaus ne­ga­li išei­ti į pen­si­ją, nes iš lie­tu­viš­kos pen­si­jos prie ge­ro gy­ve­ni­mo įpra­tęs tie­siog neiš­gy­vens.

O pa­cien­tas da­ly­vau­ja sa­vo­tiš­ko­je mir­ties ir gy­ve­ni­mo lo­te­ri­jo­je. Jei­gu li­gos už­puo­la iš lė­to, dar ga­li su­si­ras­ti pa­ti­ki­mą gy­dy­to­ją, su­si­tar­ti su juo dėl ope­ra­ci­jos. Ži­no­ma, ne už ačiū.

O jei­gu iš­ti­ko ne­lai­mė ir tau pri­rei­kė sku­bios pa­gal­bos, ne­ži­nai kur ir koks gy­dy­to­jas tau pa­si­tai­kys. Są­ži­nin­gas ar ap­lai­dus, ga­bus ar ne­la­bai iš­ma­nan­tis sa­vo dar­bą, ener­gin­gas ar jau pa­var­gęs.

Kar­tais ky­la min­tis, jog mū­sų vi­suo­me­nė la­biau my­li puo­lu­sius, ne­dir­ban­čius, gir­tau­jan­čius. Tas, ku­ris są­ži­nin­gai plu­ša, už vis­ką mo­ka pa­ts, sau­go sa­vo svei­ka­tą, kad ne­bū­tų naš­ta nei ar­ti­mie­siems, nei vals­ty­bei, jau­čia at­sa­ko­my­bę už sa­vo vai­kus, tar­si pa­lie­ka­mas li­ki­mo va­liai.

Kar­tais taip el­gia­si mo­ti­nos. Jos la­biau­siai my­li vai­kus, ku­riems ne­si­se­ka, ku­rie dėl sa­vo ar ki­tų kal­tės yra ne­lai­min­gi. Su jais da­li­ja­si sa­vo pen­si­ja ir pa­sku­ti­niu duo­nos kąs­niu. Pro­tin­gi, iš­si­la­vi­nę, gy­ve­ni­me daug pa­sie­kę vai­kai esą ne­pra­puls. O tas lat­re­lis ga­li su­šal­ti kur nors pa­ke­lė­je.

Bet vi­suo­me­nė nė­ra nai­vi ir net nu­si­kal­tė­lį sa­vo vai­ką my­lin­ti mo­ti­na! O gal mo­ti­na? Nes ji, kur­da­ma vie­no­kią ar ki­to­kią tvar­ką, tų „puo­lu­sių an­ge­lų“ pri­gim­dė.

Vie­na in­te­li­gen­tų šei­ma ste­bė­jo­si, kaip pa­ge­rian­čio ir pa­triukš­mau­jan­čio kai­my­no vai­kai my­li sa­vo tė­vus. Kas sa­vait­ga­lį at­va­žiuo­ja, pa­de­da nu­dirb­ti vi­sus dar­bus, pa­guo­džia su gir­tuok­liau­jan­čiu tė­vu gy­ve­nan­čią mo­ti­ną. Tuo tar­pu tuos in­te­li­gen­tus gar­sūs, į žmo­nes išė­ję vai­kai lan­ko kur kas re­čiau. Ma­tyt, to­dėl, kad jie pa­tys stip­rūs, jų ne­rei­kia gai­lė­ti.

Į al­ko­ho­lio liū­ną įkri­tu­sią ir iš jo pa­jė­gu­sią pa­kil­ti dai­ninin­kę pa­krikš­ti­ja sce­nos ka­ra­lie­ne, iš­ren­ka „Me­tų mo­te­ri­mi“. Įdo­mu, ar iš­rink­tų „Me­tų mo­te­ri­mi“ ko­kią pra­si­gė­ru­sią pro­vin­ci­jos mo­ky­to­ją, jei­gu ji vie­ną die­ną ir at­si­ties­tų. Iš­mes­ta iš dar­bo ji nie­kuo­met ne­gau­tų nė ke­lių pa­mo­kų. Tad kuo ge­res­nė ta dai­ninin­kė? Ar tuo, kad pa­na­šių is­to­ri­jų rei­kia pro­diu­se­riams?

O gal ir mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mui „di­ri­guo­ja“ ko­kio nors ne­ži­no­mo pro­diu­se­rio ran­ka, dė­lio­da­ma mū­sų li­ki­mo is­to­ri­jas.

Ge­rai, kad žmo­nės „at­si­ver­čia“. Die­vas taip pat la­biau my­li ne tuos, ku­rie kas­dien juo gy­ve­na ir jam mel­džia­si, o tuos, ku­rie nie­kuo­met ne­si­mel­dė, bu­vo nuo­dė­min­gi ir stai­ga at­si­ver­tė.

At­si­vers­ti, pri­si­kel­ti su­klu­pus rei­kia la­bai daug jė­gų ir va­lios pa­stan­gų. Bet dar dau­giau jė­gų ir va­lios rei­kia kas­dien tei­sin­gai gy­ven­ti.