Šimtmečio fanfaros – be dalies orkestrų

KO­MEN­TA­RAS

Šimt­me­čio fan­fa­ros – be da­lies or­kest­rų

Šimt­me­čio Dai­nų šven­tė įsi­mins ir kaip lie­tu­viš­kos „chal­tū­ros“ iliust­ra­ci­ja. Bū­ta vil­ties, kad so­li­dus vals­ty­bės ju­bi­lie­jus įpa­rei­gos or­ga­ni­za­to­rius su­kaup­ti vi­sa, kas ge­riau­sia. Ir ji žlu­go be­pra­si­de­dant  bai­gia­ma­jam ren­gi­niui.

Lu­kas ALU­ZAS

lukas@skrastas.lt

Lie­pos šeš­to­ji ne­pri­mi­nė šven­ti­nio lais­va­die­nio. Pa­kilk šeš­tą ry­to, vie­ną pus­va­lan­dį va­žiuok tro­lei­bu­su, ki­tą – kul­niuok iki Vin­gio par­ko est­ra­dos. Bet rei­kia – čia ne šiaip sau ren­gi­nė­lis. Ir štai sto­viu su ko­le­go­mis iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to pu­čia­mų­jų or­kest­ro „Ok­ta­va“. Ko­man­dos „pirmyn–atgal“ skam­ba ne vie­ną ir ne du kar­tus.

Po­piet iš­va­žiuo­ja­me į Vil­niaus se­na­mies­tį – iš ten žy­giuo­si­me at­gal. Kaž­ko­dėl įstri­go re­pe­ti­ci­jo­je pa­sa­ky­ti žo­džiai: „Jei­gu ne­bus kai ku­rių or­kest­rų, užim­ki­te jų vie­tas“. Gal tai bu­vo šioks toks ar­ti­miau­sių įvy­kių anon­sas? Ta­čiau vi­są­laik ei­se­nos ne­vė­la­vo, tad ko­dėl nuo­gąs­tau­ti dėl šių­me­ti­nės?

Laik­ro­dis tuoj iš­muš 16 va­lan­dą, liks tik še­šios de­šim­tys mi­nu­čių iki Dai­nų die­nos ren­gi­nio. Nuo šv. Onos baž­ny­čios šiaip taip pa­ju­da­me tiks­lo link. Da­ly­vių daug, už mū­sų dar ne­trum­pa gy­va uo­de­ga, gal spės ko­le­gos? Ei­se­na trūk­čio­ja ir trūk­čio­ja, lai­ko vis ma­žiau. Nuo­tai­ką pa­ke­lia džiaugs­min­gi ei­se­nos žiū­ro­vai.

Ei­se­na, vė­liau paaiš­kės, sklan­džiai ne­ju­da dėl už­si­kim­šu­sių Vin­gio par­ko priei­gų. Tik­rai or­ga­ni­za­to­riai „ne­ži­no­jo“, kad mi­nios ypa­tin­gą die­ną plūs pa­ma­ty­ti įspū­din­go re­gi­nio. Dar ge­riau, kai šven­tės da­ly­vius stab­dė te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tė. Tai tik ke­lia klau­si­mą: kie­no dai­nų šven­tė – tau­tos, vals­ty­bės ar vi­suo­me­ni­nio ka­na­lo?

Ne­ži­nia ke­lin­tą kar­tą su­sto­ja­me. Šį­kart už Lu­kiš­kių aikš­tės. Mū­sų va­do­vas žvilg­te­li į laik­ro­dį, at­si­su­ka į mus ir iro­niš­kai sa­ko, kad mes jau pra­de­da­me Dai­nų die­nos ren­gi­nį Vin­gio par­ko est­ra­do­je. Pra­džio­je suė­mė juo­kas, ta­čiau to­liau au­go tik ne­ri­mas – ne­gi tik­rai vė­luo­jan­tys da­ly­viai liks it mu­sę kan­dę?

Ei­se­na vis stab­čio­ja. Jau ne vie­na ir ne ke­lios mi­nu­tės po 17 va­lan­dos – Dai­nų die­nos ren­gi­nio pra­džios. Mums jau ne­to­li...

Ir prieš akis – Vin­gio par­ko est­ra­da, bet ten se­niai vis­kas pra­si­dė­ję, cho­rai jau pa­dai­na­vę ne vie­ną dai­ną. Or­kest­rų pra­džia jau nu­griau­dė­jo. Vis­kas bai­gė­si?

Nė­ra di­des­nio ap­mau­do, kai su­pran­ti, kad ta­vęs ne­be­rei­kia. Or­ga­ni­za­to­riai tur­būt to­liau gy­vens pa­mir­šę sa­vo klai­das ar klai­de­les. O gal rei­kė­tų pri­si­min­ti ir at­si­pra­šy­ti tų, ku­rie į šven­tę ne­spė­jo? Ne pa­tys ei­se­nos da­ly­viai su­mąs­tė vė­luo­ti. Ir ne vie­nas pu­čia­mų­jų or­kest­ras at­žy­gia­vo ge­ro­kai vė­liau. Ir cho­rai vė­la­vo.

O gal rei­kė­jo pa­lauk­ti? Gal rei­kė­jo di­des­nių pa­stan­gų ir iš­tek­lių, ku­rie ir bu­vo me­ta­mi šiai šven­tei? O gal čia vis­kas nor­ma­lu?

Da­lies or­kest­rų tie­siog nė­ra – est­ra­da ne pil­na. Tie­sio­gi­nia­me te­le­vi­zi­jos ete­ry­je – mu­zi­kan­tai tik stam­biu pla­nu ar­ba šo­kė­jos ir be­si­ren­kan­tys cho­ris­tai. „Ko­dėl ne­ro­dė or­kest­rų?“ – vė­liau klau­sė ma­nęs kai­my­nė. „Ir jūs pa­ste­bė­jot?“. Juk ne­bu­vo, ką ro­dy­ti.

Vis­ką vai­ni­kuo­ja Tau­ro Ado­ma­vi­čiaus kū­ri­nio „Skam­bė­ki­te, tri­mi­tai“ iš­dar­ky­mas. Cent­ri­nė­je pa­la­pi­nė­je su­sė­dęs Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­ras kom­po­zi­ci­ją už­gro­jo vie­na, o li­ku­si est­ra­da – ki­ta to­na­ci­ja. Tik­ra, nuo­šir­di ka­ko­fo­ni­ja. Įra­šas yra – kvie­čiu pa­si­klau­sy­ti.

Vė­luo­jan­tys cho­rai pa­niš­kai to­liau pil­dė Vin­gio par­ko est­ra­dą. Ir tai tru­ko skam­bant maž­daug sep­ty­nioms dai­noms. Pre­li­mi­na­riai skai­čiuo­da­mi, gau­si­me pus­va­lan­dį.

Vi­sa, kas bu­vo po to, gal ir bu­vo gra­žu. Ta­čiau ge­ra pra­džia – pu­sė dar­bo. Blo­ga pra­džia – pu­sė „chal­tū­ros“. Kam dai­nų šven­tės skir­tos: te­le­vi­zi­jai ar tau­tai, o gal nuo­bo­džių ag­ra­ri­nių tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jams?

Dai­nų šven­čių rei­kia, ta­čiau jų rei­kia ki­to­kių. Ir gal ka­da nors žo­dis taps kū­nu?