Prezidentė: naivumas ar originalumas?

Prezidentė: naivumas ar originalumas?

Rytas STASELIS

Paskutiniu metu vengusi politinių pareiškimų energetikos temomis, susitikusi su valstybiniu vizitu atvykusiu Latvijos lyderiu Valdžiu Zatleru, prezidentė Dalia Grybauskaitė pažėrė svarbių pareiškimų.

Viena vertus, ji į visišką politinę miglą įvyniojo Visagino atominės elektrinės statybos terminus. Kita vertus, deklaravo, esą Lietuva neprieštarautų, jeigu regioninis suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, reikalingas, kaip teigiama, visoms trims šalims siekiant užsitikrinti bent dalinę alternatyvą nuo monopolinės Rusijos tiekėjo „Gazprom“ priklausomybės, atsirastų Rygos uoste.

Apie „pauzę“ įgyvendinant Visagino AE projektą Prezidentė užsimena nebe pirmą kartą. Tarsi nebūtų ir nieko nauja, jeigu ne keletas svarbių aplinkybių.

D. Grybauskaitės pareiškimas pasirodė tą pačią savaitę, kada savaitraštis „Veidas“ paskelbė naujausius viešųjų apklausų duomenis, bylojančius apie tai, kad daugiau nei pusė (56,2 proc.) šalies didžiųjų miestų gyventojų mano, kad Lietuva turėtų atsisakyti planų statyti atominę elektrinę, jei naujas jėgaines pasistatys kaimyninės šalys — Baltarusija ir Rusija Kaliningrado srityje.

Prezidentės pareiškime dėl naujosios branduolinės jėgainės slypi dviprasmiška beprasmybė: statysime, tik vis dar (o gal — kuo toliau, juo labiau...) nežinome kada. Akivaizdu, kad praėjusiųjų metų pabaigoje nesėkme pasibaigus Visagino AE strateginio investuotojo konkursui, dėl abejonių ir nusivylimo viešoji parama projektui ėmė nenumaldomai dardėti žemyn.

Jeigu ši tendencija nepasikeis (o ji tegali pasikeisti tik atsiradus „geroms“ žinioms), maždaug po pusmečio naujos jėgainės bylą bus galima perduoti saugoti į valstybės archyvų analus.

Turint galvoje, kad branduolinės energetikos tema mūsų politikų valia piliečiams suka galvas mažiausiai porą metų be sustojimo (iš pradžių gąsdinant Ignalinos AE uždarymo baubu, vėliau gundant naujos elektrinės statybos būtinumu), apie š. m. liepą-rugpjūtį šį projektą bus galima pamiršti kelioms kartoms. Ne dėl politikų norų-nenorų, o dėl to, kad išgirdus eilinę variaciją branduolinės energetikos tema didesnę dalį Lietuvos ims pykinti.

Kita problema: privačiuose pokalbiuose naujos jėgainės projektą įgyvendinantys vadybininkai įvardija labai aiškią versiją: strateginio investuotojo konkursas pernai žlugo ne tik dėl projekto rizikingumo, bet ir todėl, kad užuot sutelkę visokeriopą politinę paramą projektui ir važiavę į atitinkamas šalis agituoti, Lietuvos prezidentė beigi premjeras iš esmės „trynė bimbalą“. Tebetrina iki šiol.

Dar labiau keista D. Grybauskaitės pozicija regioninio SGD terminalo klausimu. Kolegai iš Latvijos ji pareiškė apie Lietuvos „neprieštaravimą“, kad šis visoms trims Baltijos šalims svarbus objektas rastųsi Rygos uoste, nes ją nuramino V. Zatlero patikinimas, kad “dujų terminalo projektas bus patikėtas valstybinei įmonei “Latvenergo“, o ne privačiai bendrovei“.

Tikėkimės, kad mūsų prezidentė žino daugiau nei viešai sako, nes gali pasirodyti, kad mūsų lyderei nuraminti tereikia banalios pasakėlės.

Tokios abejonės taip pat kyla dėl plika akimi pastebimų priežasčių. Ne tik todėl, kad veik visi energetikos temomis rašantys Lietuvos žurnalistai paskutines dvi savaites galėjo patirti, kad Lietuvos vyriausybės pozicija šiuo klausimu buvo visiškai kitokia.

Svarbiausia problema: kodėl Prezidentė lengva ranka atiduoda kaimynams teisę į regioninės reikšmės dujų terminalą (taigi ir galimybę jį iš dalies finansuoti Europos Sąjungos lėšomis), neužsitikrinus Latvijos įsipareigojimo siekti sumažinti priklausomybę ne tik nuo „Gazprom“, bet ir apriboti politinę bei finansinę Rusijos įtaką kaimyninės šalies energetikos sektoriuje.

Ryšium su buvusia D. Grybauskaitės tarnyba ji neturėtų būti paslaptis, jog nepaisant ambicingai deklaruojamų ES energetikos sujungimo į vieningą sistemą tikslų, net Baltijos šalių energetiniame užkampyje nėra labai jau daug dujų infrastruktūros objektų, kuriuos Europos Komisija žada finansuoti veik neginčijamai. Regioninis SGD terminalas — ko gero vienintelis.

Skirtingai nuo Lietuvos Latvija nėra deklaravusi aiškių siekių atskirti magistralinius dujotakius arba Inčukalnio dujų saugyklą (ji pateikiama kaip didžiulis SGD terminalo statybos privalumas) nuo Rusijos dujų monopolijos priklausomybės. O be aiškių politinių deklaracijų klausimas, kas statys SGD terminalą Rygos uoste — „Latvenergo“, fiziniai asmenys — geriausiu atveju yra antraeilis.

Rangovo statusas lygiai taip nereikšmingas, kaip ir Lietuvoje, kol visi Latvijos dujų vamzdynai juridiškai yra didžiųjų „Latvijas Gaze“ akcininkų (taigi, ir “Gazprom“) tėvonija.

Ir paskutinis klausimas, kylantis po Prezidentės pareiškimų Latvijos prezidento vizito metu: ar šalies išorinė energetikos politika yra kaip nors koordinuojama aukščiausiųjų valstybės institucijų? Kol kas bent kyla jau kur kas didesnis pagrindas prielaidai, kad politinių pareiškimų originalumas mūsų politikams už yra daug svarbesnis bendrą valstybės politiką.