Naujausios
Pradžios mokykla ugdė asmenybę
Šiaulių miesto garbės pilietis, pedagogas, gamtininkas Stasys Gliaudys nepritaria tokiai mokyklų tinklo pertvarkai, kai pradinės mokyklos jungiamos prie pagrindinių. Šiandieniniams reformatoriams jis siūlo prisiminti tarpukario nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą, kurios pagrindą sudarė būtent pradžios mokyklos.
Irena BUDRIENĖ
Kūdikio siela — švari lenta
„Mokytojui prieškarinėje Lietuvoje būdavo keliami labai aukšti reikalavimai — kokia isterikė jokiu būdu nebūtų galėjusi dirbti mokytoja. Šios profesijos žmonės buvo ypač gerbiami“,— sakė S. Gliaudys.
Anot jo, pradinių klasių mokytojas laikytas pagrindiniu, dedančiu etinius, dorovinius ir visus kitus pamatus, ant kurių statomas asmenybės rūmas.
Skaitlingiausios Lietuvoje pradžios mokyklos taip pat buvo svarbiausios. Ne visi, baigusieji pradžios mokyklą, toliau siekė mokslo, todėl labai stengtasi mokiniams suteikti kuo daugiau humanitarinių žinių, kurios laikytos pamatinėmis, formuojančiomis asmenybę. Buvo ugdomos bendražmogiškos vertybės — pasiaukojimas, meilė, teisingumas.
„Tų laikų pedagogai žinojo anglų švietėjo Džono Loko posakį: “Gimusio kūdikio siela yra švari lenta, į kurią gyvenimas vėliau įrašo vieną ar kitą prasmę“. Susiduria dvi jėgos, kuri pirma sugebės padaryti daugiau įrašų vaiko galvoje — gėris ar blogis. Gėris ne toks drąsus, kuklesnis, o blogis — eina kiaurai. Todėl pradinio ugdymo laikotarpis pedagogų buvo labai vertinamas, ir stengiamasi medelį lenkti, kol jis yra jaunas.
Man keista, kad mūsų švietimo sistema tai užmiršo, o suomiai, švedai — ne. Pas juos išliko buvusi panaši kaip ir prieškario Lietuvoje švietimo sistema. Ypač didelis dėmesys ten skiriamas darželinukams, pradinukams.
Jau 3 — 6 metų vaikai intensyviai asimiliuoja aplinką ir kuria savo sąvokas. Todėl Skandinavijos šalyse vaikams parenkami ypač aukštos kvalifikacijos mokytojai ir auklėtojai, yra dideli pedagogų konkursai.
Jei tą ankstyvaus ugdymo laikotarpį praleidi, vaiko interesai keičiasi, ir atgal jo nesugrąžinsi. O kas įrašyta — nebeištrinsi.
Įrašomos ne tik sąvokos, idėjos, bet ir vaizdai, net kvapai — štai kokios unikalios yra žmogaus smegenys„ — aiškino mokslininkas.
Dėl to jis sakė nepritariąs pradinių mokyklų jungimui prie pagrindinių. Vis dėlto pradinukams reikia ramybės, o ne dičkių stumdymo. S. Gliaudžio įsitikinimu, galėtų būti atskiros pradinės mokyklos, o vėliau jau - progimnazijos ir gimnazijos.
Pagyrimai pradžios mokyklai
„Mokiausi Graužikų dvaro (Kelmės valsčius) pradžios mokykloje, esu kaimo vaikas. Keturių skyrių pradinėje mokyklėlėje dirbo tik viena mokytoja ir puikiausiai susitvarkydavo. Prieškarinėje Lietuvoje pradžios mokyklose daugiausiai dėmesio buvo skiriama literatūrai, muzikai“,— prisimena S. Gliaudys.
Vadovėliuose „Sakalėlis“, “Aušrelė“ buvo sudėti gražūs eilėraštukai, patarlės, ištraukos iš tautosakos, geriausių lietuvių rašytojų kūrinių. Mokiniai noriai traukdavo patriotines dainas.
„Baigę pradžios mokyklą, gerai mokėjome istoriją. Nors ji buvo supoetinta, tai nekenkė jaunimui. Kai Lietuvą 1940 metais užplūdo bolševikai, istorijoje neblogai susigaudžiau ir galėjau palyginti, ką jie sako ir kaip yra iš tikrųjų“,— šypsojosi.
Ketvirtame skyriuje, prisiminė pašnekovas, būdavo darbelių pamokos: mergaites mokė megzti ir siuvinėti, berniukus dirbti su medžiu.
Pradžios mokykloje buvo statomi vaidinimai — mokinukai patys vaidindavo arba buvo kviečiami saviveikliniai teatrai. Ypač smagiai švenčiamos Joninės, Užgavėnės, jaunuomenės vakarėliai.
Vasarą Graužikų pradžios mokykla organizuodavo darbščiųjų rankų, audimo, nėrimo, namų ruošos kursus. Žodžiu, pradžios mokykla skleidė žinias ir šilumą po visą plačią apylinkę.
Švietimu rūpinosi valstybė
„Žinios, gautos pradžios mokykloje — esminės. O dabar tų žinių daug, mokinukas blaškomas, bet neturi anksčiau buvusio stuburo: meilės Dievui, Tėvynei ir artimui. Anksčiau ši kryptis buvo pagrindinė ir visa švietimo sistema taip dirbo“,— lygino pašnekovas.
S. Gliaudžio žodžiais, švietimas tarpukario Lietuvoje nebuvo atiduotas savivaldybėms. Valstybės suformuota švietimo strategija visiems buvo aiški ir vienoda. Savivaldybės tik aprūpindavo mokyklas kuru, transportu, atlikdavo remontą ir visus kitus ūkinius darbus.
Patikėti švietimą savivaldybėms — didelė klaida, mano S. Gliaudys. Dėl to nesusikalbėjimas vyksta Rytų Lietuvoje, kur lenkai mūsų moksleivių neįsileidžia į mokyklas.
Visuomeninė moksleivių veikla
Tarpukario Lietuvoje, anot S. Gliaudžio, didelis dėmesys buvo skiriamas užmokyklinei veiklai, kuri laikyta ypač svarbia. Kad vaikai neslampinėtų be tikslo ir darbo, buvo skatinamos įvairios moksleivių organizacijos.
Visą jaunimo energiją buvo stengiamasi nukreipti Tėvynės ir žmonių labui. „Besibastančio jaunimo mano apylinkėje nebuvo“,— prisimena pedagogas.
Aktyvūs organizacijos „Jaunieji ūkininkai“ nariai siekė, kad kaimo jaunimas pamiltų žemės ūkio darbus, neišbėgtų į miestą. “Jauniesiems ūkininkams“ vadovaudavo pradinių klasių mokytojai, baigę žemės ūkio kursus. “Jaunieji ūkininkai“ palaikydavo ryšius su panašiomis moksleivių organizacijomis Danijoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, organizuodavo tarptautines konferencijas.
Buvo ir daugiau stiprių kaimų ir miestelių moksleivių organizacijų. Visoje Lietuvoje veikę ir per 90 tūkstančių narių turintys "Pavasarininkai" organizuodavo religines šventes, rūpinosi senais žmonėmis, domėjosi kultūra, propagavo blaivybę.
„Sovietmečiu moksleiviškos organizacijos buvo panaikintos, nebeliko jų tęstinumo, todėl dabar kaimo jaunimas šlaistosi ir girtuokliauja. Apie "Pavasarininkus" niekas nė girdėti negirdėjęs, o reikėjo šią prieškario jaunimo organizaciją, turinčią gilias tradicijas, atgaivinti“,— mano S. Gliaudys.
NUOMONĖ: Ankstyvasis vaiko ugdymo laikotarpis yra pats svarbiausias, mano Stasys Gliaudys. Kai mokiniui 16 ar 18 metų, repetitorius samdyti jau per vėlu.
Jono TAMULIO nuotr.
JAUNIMAS: Kelmės "Pavasarininkai", 1937 m. Nuotrauka iš asmeninio Stasio Gliaudžio archyvo.
