Naujausios
Požiūrio ir supratimo krizė
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Šiaulių bigbendo muzikantai pasiųsti nemokamų atostogų. Priežastis – Šiaulių valdžia taupo.
Dar sausį muzikantai Baltarusijoje vykusiame muzikiniame festivalyje „Minsko džiazas“ galėjo pasijausti išskirtiniai: koncertavo kaip kviestinės festivalio žvaigždės.
Po festivalio dalydamiesi įspūdžiais, džiaugėsi aplodismentais ir dėmesiu: atrodę, kad į Baltarusiją atvažiavo ne Šiaulių bigbendas, o Ala Pugačiova.
Ne apie honorarus kalbėta, o apie požiūrį į profesionaliai darbą atliekančius, talentingus žmones.
Neįtarė baltarusiai, kad bigbendo muzikantų namuose laukia ne A. Pugačiovos apdainuotos raudonos rožės, o nemokamų atostogų lapeliai.
„Dauguma bigbendo muzikantų – ne šiauliečiai“, – drėbė argumentą Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius.
Ir kad būtų dar tvirčiau, pridėjo: „Atvažiuoja iš Vilniaus, jiems tai tik papildomas darbas. Jokio skausmo nėra juos paleisti, o paskui vėl suburti – kaip aktorių trupę.“
Pritrenkiantis argumentas. Negi Šiauliuose profesionaliai groti, dainuoti, vaidinti gali tik savi – šiauliečiai? Vadovaujantis šia logika, keista, kad miesto vadovai dar neaptvėrė Šiaulių kinų siena, kad čia nevažinėtų svetimi.
Užsidarykime. Miesto galerijose eksponuokime tik šiauliečių menininkų darbus. Į miestą garsinančias sporto komandas, šiukštu, neįleiskime svetimų.
O ką daryti su tais šiauliečiais, kurie vaidinti, koncertuoti iš Šiaulių važiuoja į Vilnių? Galbūt neverta, vadovaujantis miesto valdžios nuovoka, jiems už nuveiktus darbus skirti premijų iš biudžeto – juk vis tiek užsidirba kitur?
Atrodytų, elementari tiesa, kad šalia meistrų aukštyn stiebias ir mokiniai. Į Šiaulių bigbendą atvažiuodavo tokio aukšto lygio muzikantai profesionalai, kaip maestro Jaroslavas Cechanovičius, pianistas Povilas Jaraminas, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas.
Kita paprastutė tiesa: kokį darbą bedarytum, būtina repetuoti, tobulėti, o ne priebėgomis susibėgti.
Nepamirškime žiūrovų, iš kurių atimama teisė klausyti aukščiausios klasės meistrų atliekamos muzikos, lavinti skonį ir tiesiog mėgautis. Kartu – auginti jauną, išprususį žiūrovą, nes kultūriniuose miesto renginiuose dažniausiai lankosi tie patys žmonės.
Dar prieš krizę atrodė, kad Šiauliuose, pasikvietus kvalifikuotų kitų miestų muzikantų, gali užgimti simfoninis orkestras.
Tąkart maestro Saulius Sondeckis svarstė: kūrybingai ir iš perspektyvos turėtų pasižiūrėti miesto valdžia. Jam antrino tuometis Šiaulių kamerinio orkestro vadovas Borisas Traubas: tam, kad Šiauliuose atsirastų simfoninis orkestras, reikia miesto valdžios palaikymo, finansų ir noro.
Atrodo, būtent šių dėmenų trūko klestint ekonomikai, tebetrūksta ir šiandien. O bigbendas – tik vienas pavyzdys iš daugelio buhalterinio mąstymo nūdienoje.
Požiūrio ir supratimo krizė pranoksta ekonominę.
„Bigbendas – tik vienas pavyzdys iš daugelio buhalterinio mąstymo nūdienoje.
