Naujausios
Pasityčiojimas iš darbo
Regina MUSNECKIENĖ
Dėl mažų pieno supirkimo kainų Vilniuje protestavę šalies ūkininkai kelis ar keliolika centų, kuriuos jiems moka už litrą pieno perdirbėjai, pavadino pasityčiojimu iš darbo.
Didžiąją dalį naudos, prižiūrėdamas ir išlaikydamas gyvulį, sukuriantis žemdirbys gauna bene mažiausiąją dalį pajamų lyginant su perdirbėjais ir prekybininkais.
Drastiškai sumažinus žaliavinio pieno kainas, ištisos bandos pieningų, lietuvį galėjusių maitinti karvių iškeliavo į Lenkiją arba į Utenos mėsos kombinatą. Kai kurie ūkininkai negalėjo susitaikyti su ta mintimi, jog jų darbas jiems patiems neša ne pelną, o nuostolius.
Perdirbėjai ir prekybininkai jų nenori prisiimti arba prisiima tik mažą dalelę. Nors būtent perdirbėjų priedermė ieškoti naujų rinkų, gaminti ilgai negendančius produktus, o prekybininkų – mažinti pieno produktų kainas, kad didėtų vartojimas.
Žemdirbys šioje situacijoje nieko negali ir neturi pakeisti. Jis sąžiningai atlieka savo misiją – melžia karves, ruošia joms pašarus, rūpinasi gyvulių sveikata. Nebent kūrybiškiau prisitaikyti prie pokyčių, kooperuotis, kaip sako žemės ūkio ministrė.
Krizė pienininkystę krečia jau daugiau kaip metai. O apie naujas rinkas kol kas tik kalbama. Perdirbėjai ir prekybininkai eina lengviausiu keliu nuostolius primesdami ūkininkams.
O Lietuvos pirkėjai už natūralaus pieno litrą prekybos tinkluose moka po 80 centų – tai maždaug dešimt kartų daugiau negu perdirbėjai moka ūkininkui.
Darbo kainos ir vertės problema – aktuali ne tik žemės ūkyje. Atlyginimai Lietuvoje yra vieni iš mažiausių Europos Sąjungoje. Kainos, deja, atitinka, o kartais ir viršija Europos vidurkį.
Artėjant rinkimams į Seimą populiarumo siekdamos partijos „išmušė“ minimalios algos pakėlimą iki 350 eurų. Tačiau, sumokėjęs mokesčius valstybei ir „Sodrai“ į rankas žmogus vistiek negauna nė trijų šimtų eurų. Tuo tarpu Europos senbuvėse valstybėse minimalaus išgyvenimo riba siejama su tūkstančiu eurų. Taigi, lietuviui nauda iš to pakėlimo – ne kažin kokia.
Kiek paprasčiau kelti minimalius atlyginimus valstybiniame sektoriuje. Valstybė skiria reikiamas sumas padidintiems atlyginimams. Be to, minimalaus atlyginimo didinimas teigiamai atsiliepia ir daugiau negu minimumą gaunančių darbuotojų algoms.
Tuo tarpu privataus verslo įmonės papildomas sumas turi iš kažkur paimti.
O paima mažindami etatų ir versdami likusius darbuotojus dirbti už du. Be to, minimalaus atlyginimo kėlimas niekaip neatsiliepia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų atlyginimams.
Aukštuosius mokslus baigę puikūs savo profesijos žinovai turi tenkintis gaudami keliomis dešimtimis eurų daugiau už valytojas ir kiemsargius.
Ar tai ne pasityčiojimas iš jų darbo ir kompetencijos?
Antra vertus, tokioje provincijoje kaip, pavyzdžiui, Šiaulių apskritis nedaug ir tėra stambių, gerai besiverčiančių įmonių. Daugelis tik balansuoja ties išlikimo riba.
Kaip jų biudžetui atsiliepia minimalaus atlyginimo kėlimas? Juk jeigu šeima susideda iš penkių žmonių, o turi tik tris užklotus, du šeimos nariai turės miegoti neužsikloję.
Nedrįsčiau tvirtinti, jog nereikia kelti minimalaus atlyginimo. Atlyginimai Lietuvoje – kritiškai maži. Tačiau jie turėtų proporcingai kilti ir daugiau negu minimumą gaunantiems kvalifikuotiems darbuotojams. Tik tuomet būtų vykdomas socialinis teisingumas. Antraip nebelieka motyvacijos nei siekti aukštųjų mokslų, nei stropiai, atsakingai ilgus metus vienam darbdaviui dirbti.
Pigi Lietuva. Pigios darbo jėgos kraštas. Tačiau pragyvenimo kaina čia ne ką skiriasi nuo gerovės šalimis vadinamų Europos valstybių. Tik todėl, kad daugelis šeimų turi nuosavą būstą arba iš visų jėgų stengiasi jį įsigyti, žmonės čia dar suduria galą su galu.
Jeigu lietuviai nuomotųsi būstą iki pensijos, kaip daro nemaža dalis Europos miestų gyventojų, pusė Lietuvos atsidurtų gatvėse.
Gelbsti ir lietuvio įpročiai krapštytis savo sode, auginti daržovę, vaisių, gyvulių. Deja, šie įpročiai jau taip pat slopsta. Gyvenimo būdu artėjame prie Europos. O pragyvenimo lygiu – vis labiau atsiliekame. Panašu, jog kitaip ir nebus.
Antai Kelmėje, kur jau gyvuoja penki didieji prekybos centrai ir pulkas mažų parduotuvėlių, dar statomas naujas "Lidl Lietuva" prekybos centras. Kituose miestuose jau pastačiusi parduotuves ir įdarbinusi kelis tūkstančius žmonių bendrovė giriasi, jog moka labai gerus atlyginimus – po 3,33 euro už valandą.
Atskaičius mokesčius, pardavėjai liks – daugiau kaip po du eurus už valandą. Pardavėja, dirbdama slenkančiu grafiku, gaus apie 400 eurų į rankas.
Tokiais atlyginimais lietuvius vilioja ir danų įkurti verpalų fabrikai, vilnų karšyklos, žuvies perdirbimo įmonės.
Ar šie investuotojai tikrai yra Lietuvos geradariai? Juk Vokietijoje to paties "Lidl" prekybos centro pardavėjos už valandą darbo gauna bent po 8,5 euro. Daniški darbo įkainiai – dar bent pusantro karto didesni už vokiškus.
Tai lietuvaičiai – šių įmonių geradariai, kuriantys svetimšaliams danišką, vokišką pridėtinę vertę už menką lietuvišką atlyginimą, leidžiantį apsiginti nuo bado.
Nepagarbą darbui rodo ir kai kurie nelankstūs įstatymai. Pavyzdžiui, Vokietijoje bedarbio pašalpą gaunantis žmogus gali turėti taip vadinamą mini darbą. Šį darbą siūlantys darbdaviai nemoka už darbuotoją nei socialinio draudimo, nei mokesčių valstybei. Darbuotojui siūlo poros ar trijų valandų darbą ir moka atitinkamai nedidelį atlyginimą.
Tačiau darbuotojas nepraranda bedarbio statuso. Jis draudžiamas, gauna pašalpą.
Lietuvoje kad ir mažo darbelio už keliasdešimt eurų besiimantis bedarbis išbraukiamas iš bedarbių sąrašų, netenka socialinių garantijų ir paramos. Dar turi susimokėti už sveikatos draudimą. Ėmęsis kokios veiklos patiria tik nuostolius.
Laikiną darbą pagal taip vadinamus kvitus jis gali dirbti tik pas ūkininkus arba miškininkystės įmonėse. Tai, beje, ne kiekvienam yra patrauklu. Juk kaimuose ir miesteliuose gyvena išsilavinusių žmonių, kurie gautų bent poros valandų darbą pagal savo profesiją ir taip integruotųsi į darbo rinką. Šiandieninė sistema, deja, neskatina, o tik atpratina dirbti.
