Nori dėmesio? Nusišlapink bažnyčioje

No­ri dė­me­sio? Nu­siš­la­pink baž­ny­čio­je

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prieš Mi­šias Kel­mės gir­tuok­lis Vy­tau­tas į baž­ny­čią atė­jo su alaus bu­te­liu. Gąs­di­no pa­mal­džias mo­te­rė­les, pra­šė iš jų pi­ni­gų. Re­ke­ta­vo ir pa­tį kle­bo­ną. Pas­kui pa­ki­lo, nuė­jo prie klau­syk­los, ir iš­si­trau­kęs sa­vo ly­ti­nį or­ga­ną, nu­si­šla­pi­no.

Šis vy­ras jau daug me­tų ga­di­na ner­vus po­li­ci­jai, trik­do do­rus mies­to gy­ven­to­jus, už­sto­da­mas jiems ke­lią ir rei­ka­lau­da­mas pi­ni­gų. Anks­čiau ne­są­mo­nes krė­tė kar­tu su bro­liu. Abu bu­vo pa­vel­dė­ję tė­vų na­mus. Bet per gir­tuok­lys­tes juos su­pleš­ki­no. Vė­liau bro­lis mi­rė. Vy­tau­tas da­bar po Kel­mę kla­jo­ja vie­nas ar­ba su ki­tais drau­gais su­gė­ro­vais.

Šie­met, at­ša­lus orams, jam bu­vo leis­ta pri­si­glaus­ti lab­da­ros val­gyk­los kie­me sto­vin­čia­me nauj­utė­lai­čia­me kon­tei­ne­ri­nia­me na­me­ly­je, su vi­sais pa­to­gu­mais, pirk­ta­me už mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus.

Da­bar glau­džia­si areš­ti­nė­je, nes jo at­žvil­giu pra­dė­ti ke­li iki­teis­mi­niai ty­ri­mai. Kiek te­ko gir­dė­ti ir ten el­gia­si ag­re­sy­viai, pik­ti­na­si, kad per ma­ža ce­pe­li­nų po­rci­ja.

So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras jau ne pir­mą kar­tą pa­si­rū­pi­na, kad jis tu­rė­tų as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tą. Bet per gir­tuok­lys­tes vy­ras jį nuo­lat pa­me­ta. Šiuo me­tu jam vėl pa­skir­ta vien­kar­ti­nė pa­šal­pa, kad ga­lė­tų su­si­mo­kė­ti už nau­ją ta­pa­ty­bės kor­te­lę. Kai tu­rės as­mens do­ku­men­tą, šiam vi­są gy­ve­ni­mą pa­ra­zi­tuo­jan­čiam dar­bin­go am­žiaus vy­rui bus pa­skir­ta re­gu­lia­ri so­cia­li­nė pa­šal­pa.

Jei­gu sės į ka­lė­ji­mą, kur ne vie­ną kar­tą jau yra bu­vęs, ten jį pa­val­gy­din­si­me, pa­mig­dy­si­me, su­teik­si­me šil­tą pa­sto­gę mes – do­rai vi­są gy­ve­ni­mą dir­ban­tys, bet ne­re­tai sa­vo po­rei­kius ri­bo­jan­tys žmo­nės. Ri­bo­jan­tys, nes dau­ge­lio at­ly­gi­ni­mai Lie­tu­vo­je – ap­gai­lė­ti­ni. Ir dar ke­lis mė­ne­sius iki lais­vės nuo mo­kes­čių die­nos tu­ri­me ati­dirb­ti vals­ty­bei.

Kad ši mums su­teik­tų pu­siau ne­mo­ka­mą gy­dy­mą, pu­siau ne­mo­ka­mą moks­lą, greit­ke­lius ir duo­bė­tus vieš­ke­lius. Ir, ži­no­ma, kad ga­lė­tų iš­lai­ky­ti bū­rius ne­su­gal­vo­jan­čių ką veik­ti biu­rok­ra­tų ir pul­kus to­kių, kaip tas, ku­ris nu­si­šla­pi­no baž­ny­čio­je.

Do­va­no­kit, po­nai, kad ly­gi­nu val­džios po­stais ap­si­gink­la­vu­sius biu­rok­ra­tus su nau­jas baž­ny­čios grin­dis ir juos mai­ti­nan­čios lab­da­ros val­gyk­los laip­tus smar­di­nan­čiais deg­ra­dan­tais.

Mi­nis­te­ri­jo­se, sa­vi­val­dy­bė­se ir ki­to­se ins­ti­tu­ci­jo­se dir­ba daug at­sa­kin­gų, pro­tin­gų ir rū­pes­tin­gų žmo­nių. Ta­čiau ne­ma­žai ir to­kių, ku­rie, gau­da­mi so­li­džias al­gas, tie­siog si­sio­ja ant mo­kes­čių mo­kė­to­jų gal­vų.

Jau ke­lio­li­ka me­tų Lie­tu­va gy­ve­na pa­gal eu­ro­pi­nius stan­dar­tus. Ta­čiau eu­ro­pi­niai stan­dar­tai kaž­ko­dėl tai­ko­mi tik al­ko­ho­li­kams, ka­li­niams, vi­są gy­ve­ni­mą nie­ko ne­dir­ban­tiems deg­ra­dan­tams, aso­cia­lams.

Iki sa­vo vals­ty­bei nuo­šir­džiai dir­ban­čio, vis­kuo, kas gy­va, be­si­rū­pi­nan­čio to tik­ro­jo lie­tu­vio ir tik­ro­jo žmo­gaus jie vis dar nea­tė­jo. Nė­ra nu­sta­ty­ta nei eu­ro­pi­nio at­ly­gi­ni­mo, nei se­nat­vės ar neį­ga­lu­mo pen­si­jos, nei gy­ve­ni­mo są­ly­gų, nei dir­ban­čio žmo­gaus poil­sio bei gy­dy­mo stan­dar­to.

Tad kar­tais ga­li pra­dė­ti pa­vy­dė­ti baž­ny­čią pri­der­gu­siam kel­miš­kiui, ku­ris, pa­te­kęs į ka­lė­ji­mą, gaus val­gį, šil­tą pa­ta­lą ir so­cia­li­nę rea­bil­ita­ci­ją už Eu­ro­pos pi­ni­gus. Pa­vyz­džiui, ga­lės ne­mo­ka­mai mo­ky­tis ang­lų kal­bos ar įgy­ti ne­tgi aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mą.

Tei­si­nin­kai sa­ko, jog pra­ras­ti lais­vę žmo­gui yra di­de­lė baus­mė. Ta­čiau kiek ga­li­my­bės lei­džia dis­po­nuo­ti sa­vo lais­ve jos ne­pra­ra­du­siam? Lais­vė­je mes ga­li­me dirb­ti. Bet ar pa­kan­ka­mai už­dir­ba­me? Ga­li­me ke­liau­ti. Ga­li­me pra­mo­gau­ti. Bet ar tu­ri­me tam lė­šų?

Daž­nai vai­kus au­gi­nan­čiai ir moks­li­nan­čiai šei­mai at­ly­gi­ni­mo vos už­ten­ka pa­ten­kin­ti gy­vy­bi­niams po­rei­kiams: pa­sto­gei, mais­tui ir dra­bu­žiams. To­kiems po­rei­kiams, ku­riuos deg­ra­dan­tas be jo­kių pa­stan­gų gau­na pa­te­kęs į ka­lė­ji­mą ar­ba ap­si­gy­ve­nęs Sa­vi­val­dy­bės kon­tei­ne­ri­nia­me na­me­ly­je.

Ne­se­niai ra­šiau apie tė­vą, ku­ris gir­tas, lai­ky­da­mas sa­vo vai­ką par­griu­vo, o vė­liau ma­žy­lį iš­ti­ko ko­ma. Tri­jų žings­nių vir­tu­vė­lė plūk­ta duo­bė­ta as­la (kur ten neap­vir­si?), ke­lių kvad­ra­tų kam­ba­rė­lis, pri­sta­ty­tas lo­vų, ku­rio­se mie­ga du suau­gę ir du vai­kai. Žmo­gui ten­ka gal po tre­je­tą kvad­ra­tų. Tie­siog pri­tren­kė są­ly­gos, ku­rio­mis gy­ve­na į mo­kyk­lą ei­nan­ti aš­tuo­ne­rių me­tu­kų mer­gai­tė, ma­žas jos bro­liu­kas ir gim­dy­ti tre­čios at­ža­los iš­va­žia­vu­si do­rai sa­vo vai­kus pri­žiū­rin­ti ma­ma, ne­pa­jė­gu­si iš­trūk­ti iš aso­cia­lė­jan­čio kai­mo spąs­tų, nes jos lais­vę mo­ky­tis ir pa­siek­ti ko nors dau­giau, vei­kiau­siai, su­var­žė tė­vų ne­tur­tas ir gal­būt jos pa­čios cha­rak­te­rio bruo­žai. Juk ne vi­si ga­li­me bū­ti to­kie nar­sūs, kad sta­čia gal­va ner­tu­me kur nors į už­sie­nį ar ban­dy­tu­me gal­va pra­muš­ti sie­ną čia, Lie­tu­vo­je.

Eu­ro­pi­niai stan­dar­tai iki šios ma­mos ir jos vai­kų dar nea­tė­jo. Ir ji, ir mes vi­si, tu­rin­tys tei­sę va­din­tis vi­du­ri­nią­ja kla­se ar­ba vi­suo­me­nės stu­bu­ru, prie eu­ro­pi­nių stan­dar­tų dar te­bes­to­vi­me ei­lė­je.

Lie­tu­viš­kų stan­dar­tų įsta­ty­mų kū­rė­jai dar ne­su­gal­vo­jo. Tad nie­kam iš­sky­rus so­cia­li­nius dar­buo­to­jus ši­ta šei­ma kol kas ir ne­rū­pė­jo, kol gir­tas tė­vas neužg­riu­vo ant sa­vo vai­ko. Kai už­griu­vo, ma­ma iš gim­dy­mo na­mų su tri­mis sa­vo at­ža­lo­mis ap­gyven­din­ta Kri­zių cent­re, jai išim­ties tvar­ka ža­da­mas so­cia­li­nis būs­tas.

Pa­me­nu ir ki­tą pa­na­šų at­ve­jį. Tri­jų vai­kų ma­ma pri­si­da­rė sko­lų. Jai bu­vo at­jung­ta elekt­ra. Iš­si­dė­lio­jo žva­kes kam­ba­riuo­se ir vo­nios kam­ba­ry­je. Vai­kai prie žva­kių ruoš­da­vo pa­mo­kas. Sa­vi­val­dy­bė ne­ga­lė­jo pa­deng­ti mo­ti­nos sko­lų, nes ji – nor­ma­li, tu­rė­jo dar ir šio­kį to­kį vers­liu­ką. Gel­bė­da­mi vai­kus val­di­nin­kai įra­šė šei­mą į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą. Ma­mą, jos pa­čios su­ti­ki­mu, „nu­ra­šė“ dėl so­cia­li­nių įgū­džių sto­kos. Ma­žes­nių­jų vai­kų glo­bą pa­ti­kė­jo vy­riau­sia­jam sū­nui. To­kiu bū­du ga­lė­jo įsi­spraus­ti į įsta­ty­mo rė­mus, kad ga­lė­tų pa­dė­ti šei­mai iš­si­va­duo­ti iš sko­lų ir na­mams at­gau­ti švie­są.

Tik kas iš­jun­gė švie­są bū­riui Lie­tu­vos įsta­tym­da­vių ir tų įsta­ty­mų vyk­dy­to­jų, kad di­džio­ji da­lis pa­do­rių­jų žmo­nių gy­ve­na ne­ma­to­ma. Tar­si už­tam­sin­to­je sa­lė­je, kur vyks­ta ne­gai­les­tin­gas gy­ve­ni­mo spek­tak­lis. Apš­vies­to­je sce­no­je kaž­ką vei­kia val­džia ir žvaigž­dės. Žiū­ro­vai sė­di tam­so­je. O už sa­lės du­rų kei­kia­si ir ba­la­do­ja­si bū­rys aso­cia­lų.

Ne­gi tik­rai rei­kia nu­si­šla­pin­ti ša­lia al­to­riaus, kad ta­ve iš­girs­tų, pa­ma­ty­tų ir pa­ga­liau su­rea­guo­tų?