Naujausios
ŠVENČIŲ BELAUKIANT
Nijolė Galinienė: „Remkime kokybę, o ne vidutinybę“
Nijolė Galinienė, visuomenininkė, šalies diplomatinio korpuso asmenybė, darė įtaką Šiaulių virsmui nuo pat darbininkų miesto laikų. N. Galinienės dėka nepriklausomybės pradžioje Lietuvą atrado švedų ir olandų verslininkai. Ji – vienintelė moteris Rytų Europoje, apdovanota karališkuoju Nyderlandų riterio ordinu. N. Galinienės įkurti „Olandų namai“ išaugo į Nyderlandų ambasadą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Praminti keliai į Šiaulius
– Buvote viena pirmųjų šiauliečių, į nepriklausomus Šiaulius atvežusi užsieniečių – švedų, olandų verslininkų – delegacijas. Koks jiems tada pasirodė miestas? Kokį jūs pati jį prisimenate?
– Tada mums reikėjo labai daug ką išmokti, nes matėme, kiek daug nežinome. Tai be galo įdomus laikas. Švedai ir olandai tuo metu mums davė labai daug supratimo ekonomikos, kultūros srityje.
Jiems buvo labai įdomu Šiauliuose. Gal ir atrodėme „bananų respublika“, bet jie mums šito niekada nesakė. Jie žavėjosi mūsų nuoširdumu ir begaliniu vaišingumu, svetingumu. Dabar tai prarandama.
Iki šiol, kai susitinku su savo pažįstamais olandais iš Eteno-Lero miesto, buvusiais pirmose delegacijose į Šiaulius, jie mane vis dar vadina „Medicin“. O istorija buvo tokia: juos apgyvendinome „Šiaulių“ viešbutyje. Buvo labai šalta 1991–1992 metų žiema. Ėjau juos lydėti į 8 valandos pusryčius viešbučio restorane. Ateiname, o ant stalo stovi stipraus alkoholinio gėrimo butelis. Staiga – tyla. Olandai žiūri į butelį ir bando įsivaizduoti, kaip galima rytą gerti. Kai kažkas iš šiauliečių atidarė tą butelį, olandų akys dar labiau išsipūtė.
Puoliau gelbėti padėtį, nors pati niekada nevartoju stipriųjų gėrimų, – pasiėmiau taurelę ir sakau: „Medicin!“ (vaistai). Visi norėjo būti sveiki tokią šaltą žiemą ir išmaukė po taurelę.
– Nuo tos draugystės Šiauliuose atsirado Eteno-Lero gatvė, prie Šiaulių riboženklio buvo lentelė, kad miestas draugauja su Eteno-Lero miestu. Kokie buvo tos draugystės tikslai prieš 20 metų?
– Norėjome, kad olandų ir šiauliečių šeimos draugautų, kad tai nebūtų valdiška draugystė.
Po pirmojo olandų vizito jie pakvietė mus pas save. Buvome apgyvendinti jų šeimose. Aš gyvenau pas savo kolegą, tarptautinių santykių savivaldybės vadovą. Kai mane atvedė į jų namus, žmona nuvedė į vonios kambarį ir parodė, kaip nuleisti tualete vandenį, kaip prisileisti vonią...
Kai ši šeima atvažiavo į mano namus Šiauliuose maždaug po pusės metų, žmona, įėjusi į vonią, išraudo. Juk niekuo nesiskyrė nuo jų.
Bet tai smulkmenos, palyginti su jų įspūdžiu, kad mes tapome valstybe, kad turime entuziazmo, kad darome, kuriame, veikiame. Tik iki šiol juos slegia mūsų šalyje tvyranti korupcija. Dėl savo šalies korupcijos man labai gėda ir bjauru.
Namai virto ambasada
– Būtent Šiauliuose prasidėjo tai, ką vėliau tęsėte Vilniuje – įkūrėte viešąją įstaigą „Olandų namai Lietuva“ dirbote jų direktore. "Olandų namai" vėliau išaugo į Nyderlandų ambasadą Lietuvoje.
– Olandai mane ir pakvietė į Vilnių. Juk daugiau apie Lietuvą nieko nežinojo, pažino šalį tik per tuos žmones, su kuriais bendravo. Aš buvau viena iš jų.
Mes mezgėme kultūrinius, ekonominius ryšius. Kai Vilniuje 2000 metais įsikūrė Nyderlandų ambasada, buvau pakviesta į ją dirbti Ekonomikos skyriaus vadove.
Kai iš šių pareigų išėjau į pensiją, vėl įkūriau „Olandų namus“.
– Už savo darbą plėtojant Nyderlandų ir Lietuvos ryšius gavote karališką dovaną. Kokią?
– Vieną aukščiausiųjų Nyderlandų karališkųjų apdovanojimų – aukščiausiojo laipsnio Nyderlandų riterio ordiną, kurio, mano žiniomis, Rytų Europoje niekas kitas neturi.
Auksas Šiauliams
– Dirbote Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko padėjėja, esate baigusi žurnalistiką. Kokią tada matėte sovietinio miesto nomenklatūrą?
– Viskas buvo daroma miestui. Miesto jubiliejui pastatėme „Šaulio“ skulptūrą. Prašėme Maskvos, kad duotų aukso, nors tada nebuvo galima statyti jokių naujų skulptūrų mieste. Pamelavome Maskvai, kad norime restauruoti seną paauksuotą skulptūrą.
Viešoji biblioteka, Parodų rūmai irgi buvo pastatyti meluojant, kad tai bus kažkokie gamybiniai pastatai.
Puikūs vadovai – Vilius Kazanavičius, Kęstutis Zaleckas, Zenonas Sabalys. Jie rūpinosi viskuo – nuo pastatų iki žolės pjovimo įvažiuojant į miestą.
– Buvote su dar keliais Vykdomojo komiteto žmonėmis, įkūrusiais šioje sovietinėje įstaigoje Sąjūdžio grupę.
– Vykdomojo komiteto Sąjūdžio grupę įkūrėme trise: Vilius Puronas, aš ir Birutė Žymantienė. Po to aš labai nusivyliau kai kurių žmonių, prisijungusių prie mūsų, vadovavusių miestui, tikslais.
Tuo metu Vykdomojo komiteto pirmininku buvo Povilas Morkūnas, pirmuoju sekretoriumi – K. Zaleckas. Jie viską žinojo apie Sąjūdžio grupę ir mus labai palaikė.
Vardan šviesos
– Buvote viena iš tų žmonių, kurie padėjo garsiuose Šiaulių inžinierių namuose rengti miesto bendruomenės susitikimus su žinomais žmonėmis. Kokių tikslų siekėte kultūriniais bendruomenės susibūrimais?
– Mes be reikalo buvome prikabinę Šiauliams darbininkų miesto etiketę. Šiauliuose buvo ir išliko labai gražios šviesuomenės, labai gražių, dvasingų žmonių.
Norėjosi šviesti žmones, kad pamirštume, jog buvome miestas su darbininkiška etikete.
– Nemažai miesto šviesuomenės išsikėlė iš Šiaulių. Ką buvę šiauliečiai susitikę kalba apie šių laikų miestą?
– Pasvajojame, kad įtakingi žmonės dirbtų ne savo kišenei, o miestui. Šiauliai būtų visai kitokie. Mes suprantame, kad kišenė nėra pilna, todėl pinigus reikia paskirstyti protingai, kad remtume kokybę, o ne vidutinybę.
Man toks jausmas, kad Šiauliuose daug kas daroma laikinai, ne iš tikrųjų, ne iš esmės, netvirtai. Šiauliams trūksta cinkelio, kurį šis miestas kažkada turėjo.
Daugybę kartų įsitikinau: jeigu žmogus ką nors reikšmingo nuveikia Lietuvos labui, žiūrėk, jis bus kilęs iš Šiaulių. Man olandai dažnai sako, kad Lietuvoje veikia Šiaulių „mafija“.
– Kokie jums buvo šie metai?
– Geri! Ramūs. Visą gyvenimą turėjau svajonę keliauti. Dabar tą ir darau.
Prieš kelias savaites atkeliavo dar vienas anūkas į šį pasaulį – dar vienas mažuliukas šiaulietis.
Šalies gyvenimas nebuvo toks optimistinis, daug kuo nusivyliau dar kartą.
– Ko palinkėtumėte naujaisiais metais?
– Linkiu savo šeimai, vaikams ir anūkams, šiauliečiams ir vilniečiams, visiems Lietuvos žmonėms, kad jie turėtų europietišką gyvenimą. Nekalbu vien apie materialinius dalykus.
Norėčiau, kad jie eitų gatve ir šypsotųsi, norėčiau, kad man mieste kas nors atidarytų duris ir palaikytų, kol pro jas praeisiu, ir už tai galėčiau pasakyti „ačiū“.
Linkiu šypsenų, draugiškumo, dvasingumo, šviesos, darbštumo. Negi kalbėti galima tik apie pinigus ir materialųjį gyvenimą?
Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.
LINKĖJIMAI: Vilniuje gyvenanti buvusi šiaulietė Nijolė Galinienė Šiauliams linki susigrąžinti „cinkelį“, kurį miestas kažkada turėjo.
ŠVIESA: Nijolė Galinienė sako, kad Lietuvą pakeis ne pinigai, o dvasingumas, darbštumas, šviesa ir šypsenos veiduose.
