Naujausios
KOMENTARAS
Naujasis socialinis modelis sugrąžins vergiją?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Jau šį rudenį Seimas turėtų svarstyti naująjį socialinį modelį. Šis modelis pakoreguos Darbo kodeksą, Pensijų, Neįgalumo ir kitus žmogaus egzistenciją lemiančius įstatymus.
Jeigu Seimas jį palaimins, šiemet tai bus jau antrasis smūgis Lietuvos žmonėms į paširdžius.
Dar neatsigavę po euro įvedimo, kai daugelio gyvybiškai svarbių dalykų kainos išsipūtė, dirbantys žmonės privalės prisitaikyti ir prie liberalesnių darbo santykių. Liberalumas – dovana darbdaviui. Darbuotojas gi pasprings tuo liberalumu.
Jeigu kuo nors neįtiks darbdaviui, šis galės įteikti jam įspėjimo lapelį ir po mėnesio atleisti iš darbo. Beje, išmokės mėnesio atlyginimo dydžio kompensaciją, kad žmogelis nenumirtų badu, kol ieškos kito darbo ar susitvarkys formalumus Darbo biržoje. Jei nelaimėlis bus neišdirbęs metų, galės atleisti dar greičiau – po dviejų savaičių. Ir kompensaciją mažinti perpus.
Darbdaviui labai panorėjus, jis galės atleisti net ir daug metų jam dirbusį žmogų per tris dienas nenurodęs priežasties. Tik turės sumokėti pusmečio kompensaciją.
Jau ir iki šiol atokesnių provincijos vietų, galiausiai net didmiesčių įmonių savininkai naudojasi nelegaliu darbu savo pelnui krauti, pakankamai turėjo ir kitų žmogaus išnaudojimo svertų. Pritaikius naująjį socialinį modelį, jiems bus visiškai atrišamos rankos elgtis su jam dirbančiu žmogumi, kaip šauna į galvą.
Naujajame Darbo kodekse pabrėžiama, jog darbuotojas turi dirbti darbdavio naudai. Atrodytų, viskas normalu. Jeigu darbdaviui neneši naudos, kam jam tave samdyti?
Tačiau kodėl neužsimenama apie darbuotojo naudą? Apie pagarbą dirbančiam ir orų užmokestį? Juk darbdaviui savo laiką ir gebėjimus parduoda tam, kad padengtų savo ir savo šeimos išlaidas.
O gal darbuotojas neturi teisės siekti savo naudos, tik besąlygiškai paklusti ir nuolat galvoti apie darbdavio naudą? Ar tai neprimena vergijos?
Tokioms abejonėms antrina ir iki 60 valandų pailginta maksimali darbo savaitė. Ji reiškia darbdavio naudą ir darbuotojo nenaudą. Darbdavys galės reikalauti, kad jo samdinys dirbtų po 12 valandų kasdien arba savaitgalį ir nemokėti jam už viršvalandžius.
Už Lietuvą žymiai liberalesnėse šalyse įteisintas darbo užmokestis už valandą. Kuo daugiau valandų dirbsi, tuo daugiau atlyginimo gausi.
Lietuva prisirišusi prie minimalaus atlyginimo. Įsidarbinęs kokioje firmelėje, kurios savininkui svarbiausia būti viršininku, vaikščioti su kostiumu ir kaklaraiščiu, gali gauti minimalų atlyginimą ir už 60 valandų darbo savaitę.
Ir negalėsi pasipriešinti, nes naujajame modelyje akcentuojama, jog darbuotojas turi paklusti darbdaviui ir jo nurodymams, nes „samdytas proto neturi“.
O jeigu samdytas staiga įgis proto, ir sumąstys kurti savo verslą, jis porą metų negalės konkuruoti su buvusiu savo darbdaviu.
Naujuoju socialiniu modeliu norima apvynioti aplink pirštą ir skurdžiausiai Europoje gyvenančius Lietuvos pensininkus. Negana to, kad iki 65 metų ilginamas pensinis amžius, nuo 2017 metų užtarnauto poilsio išeinantiems žmonėms jau bus reikalingas ne 30, kaip yra dabar, o 35 metų būtinasis darbo stažas.
Tai reiškia, kad pensijos, kaip bedžiugintų jų kėlimu, faktiškai mažės. Šiuo metu pensininkams bent po kelis eurus pridedama už kiekvienus būtinąjį darbo stažą viršijančius metus. Pritaikius naująjį socialinį modelį, tų metų, viršijančių būtinąjį stažą, nebus. O daugeliui būtinojo stažo net pritrūks.
Penkiasdešimtmetis Lietuvos darbo rinkai šiandien jau nebetinkamas. Darbdaviai atvirai sako, jog į jį neverta investuoti. Iš uždarytos kaimo mokyklos atleistas pusamžis mokytojas nepriimamas dirbti net pardavėju ūkinių prekių parduotuvėje. Pardavėjo ieško jauno ir patrauklaus, o ne pasidabruotais smilkiniais.
Ką darys pulkai prie valdančiųjų partijų nepritapusių, samdiniais būti sutvertų žmonių? Darbo negauna. Pensinis amžius tolsta.
Iki šiol jie dar šiaip taip sukosi. Stogą virš galvos daugelis užgyveno. Drabužių jau nebeišauga. Trisdešimties metų būtinąjį darbo stažą spėjo uždirbti. Todėl nereikia mokėti sveikatos draudimo ir gali nemokamai gydytis.
Duonos prasimano kas malkas senukams sukapodami, kas iš vaikų eurą kitą gaudami, kas į užsienį mėnesiui kitam išvažiavę.
Bet socialinio modelio kūrėjams ar jų konsultantams, matyt, pasirodė, jog tų žmogelių vargas – per lengvas. Palaiminus naująjį modelį, jų vargą pasunkins nerimas, kad neturi būtinojo darbo stažo ir automatiškai atnaujintas mokestis už privalomąjį sveikatos draudimą.
Kokia išeitis? Vyrai gal galės už minimumą pagalbiniais darbininkais parsisamdyti kokiai statybos firmelei ir penketą metų padirbėti darbdavio naudai. O moterys? Kiek darbo vietų sukuriama moterims rajonuose? Viena kita siuvyklėlė. Valymo įmonėlė. Melžėjos vieta pas ūkininką... Tai ir viskas.
Neseniai Vokietijoje streikavo paštininkai. Už valandą darbo jie gaudavo 13 eurų. Tačiau nusprendė, jog tai per mažas įkainis. Apie porą mėnesių siuntos kaupėsi sandėliuose. Tol, kol valdžia neįvykdė jų reikalavimų.
Dabar streikui ruošiasi slaugytojos, gaunančios apie 9–10 eurų už vieną darbo valandą.
Lietuvoje daugelis kvalifikuotų specialistų uždirba po 20–30 eurų per dieną. Dirbantys už minimalų atlygį gauna apie 15 eurų per dieną. Tiek už valandos darbą streikuodami išsikovojo Vokietijos paštininkai.
O lietuvaičiai tyli. Neorganizuoja streikų.
Beje, profsąjungų lyderiai pyksta, jog dėl liberalumo giriamas naujasis socialinis modelis draudžia solidarumo streikus. Tegu sau streikuoja vieno ar kelių paštų darbuotojai, vienos mokyklos mokytojai. Visos šalies kurios nors profesijos atstovai – šiukštu, negali.
Naujajame modelyje žadamos liberalumo porcijos nei darbo santykiuose, nei socialinėje sferoje – nelygios. Darbdaviams ir stambiajam kapitalui – visas liberalumo maišas, samdiniams – tik per nago juodymą.
Leonido VOROBKOVO pieš.
