Naujausios
SAVAITĖS DISKUSIJA
Ar lengva mylėti Lietuvą?
Šiemet Lietuvos vardą tariame, išdainuojame, deklamuojame, skanduojame kur kas dažniau nei ankstesniais metais. Lietuvos vardui tūkstantis metų, ir tai negali nekelti pasididžiavimo, kad sugebėjome išlikti per karus, okupacijas, marus, badus ir net atkurti valstybę.
Bet ar tikrai šiemet mumyse padaugėjo tikros, nepameluotos, nekonjunktūrinės meilės savo žemei? Ar lengva mylėti Lietuvą, kai ji ne visiems savo vaikams gera ir teisinga? Kai kas Lietuvoje jaučiasi esą išpuoselėti vienturtėliai, o kai kas, deja, tik posūniai.
Tęsiame diskusiją apie meilę Lietuvai, apie jos dabartį ir ateitį. Kas mus savo Tėvynėje džiugina, o kas liūdina? Ką reikia daryti, kad Lietuva neištirptų globaliame pasaulyje? Kokios meilės iš mūsų laukia Lietuva?
Myliu Lietuvą, deja, ne visą
Mindaugas STAKVILEVIČIUS,
Nepriklausomybės akto signataras
Visą Lietuvą išgali mylėti gal tik tokie poetai, kaip Lietuvos atgimimo šauklys Maironis:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno...
... Mylėk jos kalbą, senovės būdą,
Jos girių kvapą, žaliąsias pievas„.
Na, gal dar šaukiantys, kad myli visą Lietuvą, nuo savigyros apgirtę politikai, kuriems žodžiai „Aš — Lietuva! Aš — Lietuva! Aš!... tolygu eilinei narkotikų dozei.
O man visa Lietuva per sunki mylėti. Ne vien dėl jos didumo, neaprėpiamumo, o ir dėl to, kad joje yra ne tik ką mylėti, bet ir nemėgti.
Myliu — ir nuo to taip lengva, gera — savo tėvus, brolius, vaikus, jų vaikus; mielus mokytojus, mokinius, studentus, kolegas; Daukantą, Strazdelį, Vaičaitį, Žemaitę, Kudirką, Maironį, Janonį, Cvirką, Nėrį, Baltušį, Mieželaitį, Marcinkevičių, Čiurlionį, Žmuizdzinavičių, Banionį, Noreiką, J. Kubilių, Požėlą.
Ir čia, Šiauliuose, negali nemylėti tų, kas atstovėję naktis eilėse prie duonos, dienomis miestą kėlė iš karo griuvėsių, kas pastatė naują, erdvų, gražų Saulės miestą.
Už tai, kad jų rankomis buvo išasfaltuotos gatvės, pastatytos gamyklos, mokyklos, bibliotekos, darželiai, kultūros, sveikatos, menų įstaigos ir, žinoma mūsų Universitetas.
Negaliu nemylėti ir pasiaukojančiai, ir išradingai dirbusių ano miesto vadovų — K. Plechavičiaus, V. Kazanavičiaus, K. Zalecko...
Tačiau ne tik nemyliu, bet tiesiog nekenčiu tų, kurie, dangstydamiesi patriotizmu ir apduję nuo jo pertekliaus, niekina ar net žudo. Vien per karą ir net po jo Lietuvoje išnaikinta per pusę milijono žmonių, deja, ir mūsų gentainių rankomis.
Nejaugi gali mylėti tuos, kurie tarybiniais laikais grūdę mums aną pasaulėžiūrą, dabar kala jaunimui kreivą mūsų istorijos traktavimą. Tarsi mūsų, kėlusių Lietuvos ekonomiką, kultūrą, išsaugojusių kalbą, dainas, papročius, kartos nė nebūta... Už mūsų kartos paniekinimą — per tuos, kurie nuo to šlykštaus amato tunka — negaliu mylėti visos Lietuvos.
Nekenčiu tų, kurie užlipę per Lietuvos žmonių galvas į valdžios aukštumas ar susigrobę visuomenės triūsu sukrautas gėrybes, visais įmanomais būdais — per žiniasklaidą, iš valdžios tribūnų, per tendencingus mokyklinius vadovėlius — bukina žmones. Daro juos ir nepatiklius, ir bevilčius, šitaip nušalindami nuo realios įtakos Lietuvos gyvenimui. Kad patys savo nuožiūra ir interesais tvarkytų šalį, grobtų, kas dar nenugvelbta. Į jaučio odą nesutilptų priekaištai mūsų valdantiesiems — ypač šiandieniniams.
Bet juk mes esame lietuviai, amžių amžiais sergėję savo žemę ir savo būdą nuo tiekos negandų. Tai tegu meilė jos žmonėms, jos gamtai ir mūsų žmonių kūriniams pakelia mus visus ryžtui ir galimybei patiems protingai ir padoriai tvarkytis savo šalyje.
LIETUVA: Mindaugas Stakvilevičius: „O man visa Lietuva — per sunki mylėti. Dėl to, kad joje yra ne tik ką mylėti, bet ir ko nemėgti“.
Redakcijos archyvo nuotr.
IŠNAŠA
„Kad su kiekviena diena gausėtų ir mylimų, ir mylinčių“.
