Lietuvos šimtmetį atskleidžia vizijos

Lie­tu­vos šimt­me­tį at­sklei­džia vi­zi­jos

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to dės­ty­to­jas, 2018 me­tų Vals­ty­bės Nep­rik­lau­so­my­bės sti­pen­di­jos lau­rea­tas dr. Nor­ber­tas Čer­niaus­kas siū­lo Lie­tu­vos praei­tį pa­žin­ti kal­bant apie atei­tį. Pa­sak is­to­ri­ko, vi­zi­jos pa­ro­do ir vi­suo­me­nės in­te­lek­tua­li­nę būk­lę, ir vals­ty­bės re­for­mų už­mo­jus.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vi­zi­jos ir klau­si­mai

Pas­kai­tą „Lie­tu­vos šimt­me­čio vi­zi­jos: ar kal­bė­da­mi apie atei­tį ga­li­me pa­žin­ti praei­tį?“ N. Čer­niaus­kas skai­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to (ŠU) Hu­ma­ni­ta­ri­nių ty­ri­mų cent­ro or­ga­ni­zuo­to­je 7-ojo­je tarp­tau­ti­nė­je tarp­dis­cip­li­ni­nė­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Re­gio­nas: is­to­ri­ja, kul­tū­ra, kal­ba“. Dis­ku­si­ją mo­de­ra­vo ŠU do­cen­tas dr. Si­mo­nas Strel­co­vas.

Pa­sak N. Čer­niaus­ko, vi­zi­jos pa­ro­do, ko­kia yra vi­suo­me­nės in­te­lek­tua­li­nė būk­lė, kaip vals­ty­bė, vi­suo­me­nė ar in­di­vi­das spren­džia pro­ble­mas, kiek to­li pla­nuo­ja atei­tį, ko­kio už­mo­jo yra vals­ty­bės re­for­mos, koks in­di­vi­dua­lu­mo, iš­si­la­vi­ni­mo, ūki­nio ar kul­tū­ri­nio kū­ry­bin­gu­mo ly­gis, po­li­ti­nis iš­pru­si­mas.

N. Čer­niaus­kas pa­tei­kė 1918–1940 me­tų lai­ko­tar­pio vi­zi­jų, o kar­tu – ir klau­si­mų.

Lie­tu­va – kaip po­li­ti­nė vi­zi­ja: kaip ji ki­to nuo XIX am­žiaus pa­bai­gos iki Stei­gia­mo­jo Sei­mo, nuo And­riaus Viš­te­lio-Viš­te­liaus­ko iki Er­nes­to Gal­va­naus­ko, nes vals­ty­bė ne­bu­vo vie­na­ly­tė eli­to po­li­ti­nė­se vi­zi­jo­se?

Lie­tu­vos tau­ti­nės vė­lia­vos – sim­bo­lio vi­zi­ja. Ką sa­ko prie šim­tą me­tų vy­ku­sios dis­ku­si­jos apie tai, kaip tu­rė­tų ir kaip ne­tu­rė­tų at­ro­dy­ti vė­lia­va? Ko­dėl M. Do­bu­žins­kis at­kak­liai kū­rė nau­jos, pa­to­bu­lin­tos vė­lia­vos es­ki­zus? Ką tai sa­ko apie mū­sų san­ty­kį su sa­vo vals­ty­bės sim­bo­liais ir ap­skri­tai – san­ty­kį su vals­ty­be?

Ko­dėl ir kaip Vla­das Put­vins­kis kū­rė šau­liš­kos ideo­lo­gi­jos vi­zi­ją? Kiek idė­ja apie XX am­žiaus ri­te­ri­ją at­lie­pė jo pa­ties vi­zio­nie­riš­ku­mą, ku­ris jau nuo anks­ty­vų lai­kų pa­si­reiš­kė jo ūky­je, kiek – kraš­to pro­ble­mas, o kiek – tarp­tau­ti­nes rea­li­jas?

Ką apie Lie­tu­vos pro­ble­mas ir so­ce­ko­no­mi­nius iš­šū­kius pa­sa­ko Ka­zio Pakš­to ir ki­tų in­te­lek­tua­lų pa­stan­gos kur­ti kryp­tin­gos ko­lo­ni­za­ci­jos pla­nus? Ar net at­sar­gi­nės Lie­tu­vos vi­zi­ja, po­rtu­ga­liš­kai An­go­lo­je kal­ban­čių lie­tu­vių vaiz­di­nys? Ko­dėl šis vaiz­di­nys dau­giau ga­lė­tų pa­sa­ky­ti apie rea­lią tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos emig­ra­ci­jos po­li­ti­ką ne­gu 1922 ir 1929 me­tų emig­ra­ci­jos įsta­ty­mai?

Ką apie Lie­tu­vos žy­dus pa­sa­ko vie­tos sio­nis­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų ku­ruo­ja­mos pio­nie­rių ren­gi­mo pro­gra­mos Pa­les­ti­nos ko­lo­ni­jų kū­ri­mo vi­zi­jai?

Ką apie mū­sų vi­suo­me­nę pa­sa­ko A. Damb­raus­ko-Jakš­to 1931 me­tais iš­kel­tas klau­si­mas, kaip su­ras­ti ir už­siau­gin­ti lie­tu­viš­ką Edi­so­ną ir jo no­ras ska­tin­ti žūt­būt Lie­tu­vo­je su­kur­ti moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų erd­vę, ku­rio­je ga­lė­tų ras­tis vie­ti­niai iš­ra­dė­jai?

Kiek Vil­niaus su­grą­ži­ni­mo „Mes be Vil­niaus ne­nu­rim­sim“ vi­zi­ja bu­vo vi­zio­nie­riš­ka, kiek pro­pa­gan­di­nė, kiek ji at­lie­pė, kiek for­ma­vo vi­suo­me­nės nu­si­sta­ty­mą, po­žiū­rį, po­li­ti­nį su­telk­tu­mą? Ko­dėl ji bai­gė­si tra­giš­kai?

Ra­dio­fi­ka­ci­jos, kaip mo­der­ni­za­ci­jos, ir kraš­to, ūkio gy­ve­ni­mo plė­to­ji­mo idė­ja. Kam rei­kė­jo kur­ti pla­nus apie pi­gų „Tau­to­fo­ną“, ra­di­jo im­tu­vą, bei gal­vo­ti, kad gat­vių san­kry­žas ga­lės re­gu­liuo­ti ra­di­jo­po­li­cis­tai. Ką tai sa­ko ne tik apie ži­niask­lai­dos is­to­ri­ją, fan­ta­zi­ją, bet ir apie ūki­nin­kus?

Ko­dėl bas­ket­bo­lo, kaip na­cio­na­li­nės spor­to ša­kos, pa­si­di­džia­vi­mo šal­ti­nio, pa­ver­ti­mo krep­šias­vy­džiu, ga­liau­siai krep­ši­niu, idė­ja yra net ne spor­to, o Ame­ri­kos lie­tu­vių Lie­tu­vai su­teik­tas pui­kus vals­ty­bės mar­ke­tin­go re­zul­ta­tas, ku­ris pa­dė­jo ra­cio­na­liai žem­dir­biš­ką vi­suo­me­nę su­telk­ti pa­ti­kė­ti per­ga­lės jaus­mu?

Ką sa­ko mū­ri­nės Lie­tu­vos vi­zi­ja, at­lie­pian­ti ur­ba­ni­za­ci­jos, miš­kų tau­so­ji­mo, ša­lies įvaiz­džio ge­ri­ni­mo idė­ją?

„Jei pri­dė­si­me avan­gar­dis­tus ir jų me­ni­nes vi­zi­jas, nuo K. Bin­kio iki ar­si­nin­kų, nuo V. Ba­ce­vi­čiaus kos­mi­nės mu­zi­kos iki fo­toa­van­gar­dis­čių mo­te­rų, gau­si­me dar vi­są ple­ja­dą – ką tai sa­ko apie mū­sų vi­suo­me­nę? Net­gi par­ti­za­nų 1949 me­tų dek­la­ra­ci­jo­je nu­sa­ky­ta atei­ties Lie­tu­vos vi­zi­ja apie par­ti­za­nus tik­riau­siai pa­sa­ko dau­giau nei dau­ge­lis jų kas­die­nę veik­lą nu­švie­čian­čių do­ku­men­tų“, – ma­no N. Čer­niaus­kas.

Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, iš vi­zi­jų ga­li­ma iš­ves­ti tris dra­mas, ku­rios nu­sa­ko vi­są tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos is­to­ri­jos es­mę: kaip iš­lik­ti, kai ne­tu­ri drau­gų ir esi vie­nas tarp dvie­jų au­gan­čių to­ta­li­ta­ri­nių re­ži­mų ir ne­drau­giš­kų vals­ty­bių bei dar tu­ri Vil­niaus ir Klai­pė­dos pro­ble­mą; kaip pa­si­vy­ti Eu­ro­pą, kai 100 me­tų iš jos bu­vai iš­kri­tęs; kaip bū­ti sa­vi­mi, su­ku­riant mo­der­ny­bę ir tra­di­ci­jas ­jun­gian­čią ta­pa­ty­bę.

Ne di­džio­sios vi­zi­jos

N. Čer­niaus­kas Lie­tu­vos iš­skir­ti­ne vi­zio­nie­riš­ka ša­li­mi ne­va­di­na: nors ir yra ori­gi­na­lių įžval­gų, dau­ge­lis vi­zi­jų at­kar­to­ja bend­raeu­ro­pi­nes ar­ba bend­ra­re­gio­ni­nes pro­ble­mas ir iš­šū­kius.

Vie­na įdo­miau­sių at­gi­mi­mo lai­ko­tar­pio vi­zi­jų N. Čer­niaus­kas pa­va­di­no „gy­ven­si­me kaip Šve­di­jo­je“.

„Is­to­ri­kams bu­vo sun­ku kal­bė­ti apie tai, kas įvy­ko po 1990 me­tų, ko­kios vi­zi­jos. Ne tik is­to­ri­kų, bet ir vi­suo­me­nės pro­ble­ma, kad tam tik­rus da­ly­kus, ku­rie 1992, 1993, 1994 me­tais bu­vo kaip vi­zi­jos, mes įgy­ven­di­no­me ir tai at­ro­do sa­vai­mi­nis da­ly­kas, ku­rio ne­ver­ti­na­me. Sto­ji­mas į NA­TO, ES bu­vo vi­siš­kos vi­zi­jos, jo­mis ma­žai kas ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, o ta­po rea­lio­s.“

Pa­sak is­to­ri­ko, su­dė­tin­giau­sia bu­vo iš­skir­ti šiuo­lai­ki­nio lai­ko­tar­pio vi­zi­jas. Kaip pa­vyz­dį pa­tei­kė Lu­kiš­kių aikš­tės vi­zi­ją, „ku­ri pa­vir­to an­ti­vi­zi­ja ir Vil­niaus juo­dą­ja sky­le“.

„Kas yra hi­per­vi­zi­jos po 2004 me­tų? Ener­ge­ti­nis sau­gu­mas iš­li­kęs. Kar­tais žmo­nės sa­ko: Eu­ro­pos gy­ni­mas. Gal ne­ma­ty­mas hi­per­vi­zi­jų nė­ra taip blo­gai, nes vi­zi­jos per­si­ke­lia į at­ski­rus žmo­nes, kū­ry­biš­kė­ja vi­suo­me­nė, at­ski­ruo­se in­di­vi­duo­se gims­ta pro­jek­tai, idė­jos, kū­ry­bi­niai, vers­lo su­ma­ny­mai.“

N. Čer­niaus­ko nuo­mo­ne, vi­zi­jos tu­rė­tų at­si­ras­ti na­tū­ra­liai. „Idė­ją Lie­tu­vai“ jis pa­va­di­no „grei­tu ban­dy­mu pa­da­ry­ti neat­lik­tus na­mų dar­bus“.

Ki­tas svar­bus as­pek­tas – vi­zi­ją rei­kia ne tik iš­kel­ti, bet ir įgy­ven­din­ti. Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, esa­me per daug apo­li­tiš­ki.

Pa­ro­da „Ne­pa­mirš­tos atei­tys: Lie­tu­vos šimt­me­čio vi­zi­jos“ bai­gia­si šū­kiu: „Da­bar pa­ts ge­riau­sias me­tas kur­ti!“.

„Ti­kiuo­si, kad tai nė­ra ei­li­nė pra­na­šys­tė, bet kaž­kas rea­les­nio ir ap­čiuo­pia­mo“, – sa­kė N. Čer­niaus­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Is­to­ri­kas Nor­ber­tas Čer­niaus­kas sa­ko, kad is­to­ri­ja yra ir tai, kas neį­vy­ko: žmo­nių idė­jos, sva­jo­nės, pla­nai, troš­ki­mai ar fan­ta­zi­jos kar­tais dar įvai­riau ir įti­ki­na­miau at­sklei­džia lai­ką ir tik­ro­vę.