Lietuvai — Ūkinės laisvės aktą

Lietuvai — Ūkinės laisvės aktą

Rytas STASELIS

Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinė finansų korpotacija (IFC) šią savaitę paskelbė kartą per metus daromo tyrimo „Doing Business 2012“ (šalies palankumo verslui) rezultatus. Lyginant su 2011-aisiais, Lietuvai šiame reitinge skirta 27 vieta: per metus prarastos dvi pozicijos.

Pagal „Doing Business 2012“ versiją, Lietuvoje sukurta verslo aplinka šiek tiek nusileidžia Latvijai (21 vieta) ir Estijai (24 vieta), tačiau gerokai lenkia kitas kaimynines šalis: PB ir IFC ekspertai Baltarusijai skyrė 69, Lenkijai — 62, Rusijai — 120 pozicijas.

Lietuvos administracinė aplinka „draugiškesnė“ verslui nei Belgijoje (28), Prancūzijoje (29), Olandijoje (33) ir daugelyje kitų išsivysčiusių pasaulio šalių.

Verslo aplinkos palankumo reitingas Lietuvai svarbus ne tik dėl to, kad prieš keletą metų šalyje daromas reformas būtent pagal jo rodiklius siūlė vertinti ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir tuometinis ūkio ministras Dainius Kreivys.

Šis įvertis pasaulio ekonomikoje, kurioje veikia galinga konkurencija, itin svarbus nedidelėms šalims, kurios neturi kitų dviejų svarbių privalumų — didelio pasiturinčių vartotojų skaičiaus (kaip 91 vietą užimanti Kinija) bei globaliose rinkose turinčių paklausą iškastinių resursų (pavyzdžiui, Rusija).

Nors trečiasis „Doing Business“ dešimtukas, kurio ribose bent trejetą metų migruoja Lietuva, nėra blogas rodiklis. Tačiau ši “migracija“ tarp 23 ir 27 pozicijos (tiesioginis lyginimas būtų nekorektiškas dėl pernai šiek tiek pasikeitusios reitingo sudarymo metodikos) rodo, kad dabartinei vyriausybei kol kas nepavyko pasiekti radikalaus proveržio šalyje gerinant verslo aplinką.

Labiau panašu, kad ji liko panaši į tą, kuri vyravo dar Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo laikais. Nepavyko tai, ką pavyko įgyvendinti ties kolapso riba atsidūrusiai Latvijos valdžiai.

Kaimyninė šalis radikaliai supaprastinusi verslo pradžios, nuosavybės įteisinimo bei bankroto procedūras, taip pat užtikrinusi palankesnes galimybes prisijungti prie elektros energijos šaltinių šiemet šoktelėjo per dešimtį pozicijų, pralenkdama ne tik Lietuvą, bet ir Estiją.

Lietuvos vyriausybė, prieš keletą metų užsibrėžusi iš esmės sukurti kitokią verslo aplinką, kuri neprimintų posovietinės erdvės, regis, turi didžiulį norą, galbūt šiek tiek mažiau politinės valios, tačiau daug mažiau gebėjimų įgyvendinti kryptingą procesą.

Andai šią savaitę, gal po kokių pusantrų metų Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis pagaliau pristatė „biurokratijos saulėlydžio“ politikos pasiekimus: per dvejus metus panaikinta 150 (iš maždaug 1170) įvairių biudžetinių ir viešųjų įstaigų, valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių su šimtaprocentiniu valstybės kapitalu.

Tačiau šis palyginti kuklus vajus labiau skirtas optimizuoti valstybės valdymo lėšas, o ne gerinti verslo aplinką. Kita vertus, dabartinei vyriausybei valdiškas įstaigas spaudžiant taupymo diržais, deja, nekyla įspūdis, kad šie pokyčiai ilgalaikiai — atėjus kitai vyriausybei, niekas netrukdys priperėti naujų biudžeto parazitų.

Nėra labai žinoma, kaip po p. Kreivio atsistatydinimo Ūkio ministerijai sekasi, kaip žadėta, radikaliai apriboti verslą teorizuojančių revizijų ir galinčių tinkrinti verslo įstaigas skaičių. Tačiau ta proga šią savaitę žiniasklaidoje sumirgėjusios vieno verslininko godos, esą jo įmonę įvairių institucijų kontrolieriai tikrino jau per keturiasdešimt kartų, leidžia įtarti, kad ir šiame fronte nieko esmingai naujo.

O štai vienas padėtį Lietuvoje apibrėžiantis „Doing Business 2012“ rodiklis yra suvis simboliškas. Pagal galimybių čia pradėti verslą paprastumą šalis užima 101 vietą. Kitaip tariant, pasaulyje yra mažiausiai šimtas vietų, kur imtis verslo, užregistruoti savo įmonę ar bendrovę yra paprasčiau.

Turint galvoje, kad iš sovietinės mąstysenos ir populistinį paternalizmą propaguojančių Lietuvos politikų skleidžiamų iliuzijų neišsivadavę lietuviai ir šiaip netrokšta imtis kokios nors savarankiškos veiklos — ryškėja liūdnokas vaizdas.

Negali sakyti, per paskutinius dvejus metus valdžia skelbė įvairių naujų iniciatyvų: buvo siekiama bedarbius už pusę kainos paversti patentininkais. Tačiau stebint tą procesą visai neakylu žvilgsniu ir dar iš šono, buvo galima pastebėti, kad per dvejus metus žaidimo taisyklės keitėsi bent tris kartus.

Piliečio apsisprendimas dėl nuosavos socialinės būties (tad ir pasiryžimo imtis savarankiškos veiklos) prilygsta nebent visuomenės pasiryžimui kurti nepriklausomą valstybę. Tačiau paradoksas tas, kad šalies nepriklausomybę užtikrina konstituciniai aktai. O štai piliečio savarankišką veiklą gali reguliuoti koks nors normatyvinis kurios nors inspekcijos aktas.

Kada aštrūs prieštaravimai dėl biurokrato įtakos savarankiškai piliečio veiklai aštriai iškilo Gruzijoje, ten šiemet amerikiečių pavyzdžiu buvo priimtas konstitucinis „Ūkinės laisvės aktas“ (angl. Act of Economic Freedom), aiškiai apibrėžiantis ribas, už kurių valstybės pagundos piliečio interesų požiūriu tampa neteisėtos. Apie viešųjų finansų deficitą, apie baigtinį licencijų ir leidimų skaičių, draudimą riboti kapitalo judėjimą ir galimybę naujus mokesčius įvesti tik piliečių referendumui pritarus.

Kodėl panašaus neapsvarsčius Lietuvoje ir jau prie jo pamažu lipdyti kitus įstatymus, išvalius juos nuo sovietinio dvoko?