Naujausios
Lietuvos pilietybė – niekis prieš gyvenamąją vietą
Regina MUSNECKIENĖ
Švedijos pareigūnai sulaikė Lietuvos pilietį septynmetį berniuką, kurį mama norėjo parsivežti į tėvynę, ir, net neinformavę Lietuvos ambasados, grąžino jį į Norvegiją. Mat ten buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta – pas globėjus.
Niekas čia nepaisė Hagos konvencijos, pagal kurią vaikas skubiai turi būti grąžintas į šalį, kurios pilietis yra. Nesujaudino ir vaiko ašaros.
Lietuvai pasakyta, jog Lietuvos pilietybė – nieko verta. Už pilietybę ir prigimtinę teisę gyventi savo Tėvynėje su savo tėvais, pasirodo, svarbesnė gyvenamoji vieta Norvegijoje, kuri šioje istorijoje tėra tik trečioji šalis.
Tai jau ne pirmas atvejis, kai iš Norvegijoje uždarbiaujančių lietuvių šeimų atimami vaikai. Kai kas teigia, jog ten tobulai rūpinamasi vaiko gerove.
Tačiau su įkyriomis vaiko teisių darbuotojomis susiduriantys lietuviai pasakoja ką kita. Jiems atrodo, jog tiesiog tykoma lietuvių vaikų.
Atimti prigimtinę vaiko teisę gyventi su savo biologiniais tėvais ten pakanka, kad vaikas ateis į mokyklą, pamiršęs išsivalyti dantukus, vilkės skurdesniais drabužėliais ar bus įsidėjęs ne tokio gero, kaip norvegų vaikai, maisto.
O jeigu dar kas nors pamatys, kad tėvas ar mama vaiko akivaizdoje išgėrė taurę vyno, paimti vaiką iš tėvų ir atiduoti globėjams bus pati rimčiausia priežastis.
Keista ir septynerių metų berniuko, dėl kurio pastarosiomis dienomis kilo tiek sumaišties, paėmimo iš šeimos istorija. Vien tai, kad vaikas dažnai eidavo į tualetą ir išeidamas pauostydavo savo rankas, buvo pakankama priežastis jį paimti iš šeimos ir atiduoti globėjams.
Nesvarbu, kad nuo tėvų atplėštas mažas vaikas patiria stresą, verkia, o paskui kenčia laukdamas pasimatymų su tėvais, kad nesupranta, kodėl privalo gyventi svetimoje aplinkoje, su svetimais, kita, jam nesuprantama kalba šnekančiais žmonėmis, kad nuolat patiria baimę. Mes laikytume tai psichologiniu smurtu. Norvegai vaikui sukeltų kančių pažeidimu nelaiko. Jie tai vadina tobulu rūpinimusi vaiko gerove.
Viena šeima, iš kurios Norvegijos vaiko teisių sergėtojai paėmė tris dukras, pasakoja, jog ten vaikus prarasti galima net tuo atveju, jeigu kas tave apšmeižė. Jie dukrų neteko, nes vyresniosios dukros draugė mokytojams papasakojo prieš dvejus metus mačiusi, kaip šioje šeimoje ir močiutė, ir motina, ir tėvas mušę vaikus.
To užtekę, kad trylikos, penkerių ir pusketvirtų metukų mergaitės atsidurtų pas globėjus. Nors jos verkė, nenorėjo skirtis su tėvais, niekas nei jų, nei tėvų nuomonės neklausė.
Tokių istorijų spaudoje mirga dešimtys. Lietuvos valstybės valdžios moterys ir vyrai, per kurių abejingumą savo tautai, tėvynę turėjo palikti beveik milijonas čia negalinčių išgyventi žmonių, nesuka galvos ir dėl tėvynainių gyvenimo svetimose šalyse.
Nors kiekvienoje jų yra Lietuvos ambasados, su visu gerai apmokamų diplomatų korpusu, bet norvegų, britų ir kitų šalių uždari šeimos teismai, lamdo iš tėvynės išvarytų lietuvių šeimų likimus kaip tik nori.
Ambasadų darbuotojai arba yra neįgalūs, arba tiesiog nenori ginti savo tautiečių.
Vaikus praradusių tėvų pagalbos šauksmas aidi televizijos laidose. Išdraskytų šeimų istorijos pasakojamos spaudoje. Bet gerai apmokami valdininkai kurti ir akli svetimam skausmui. Vaiko teisių kontrolierė ir vaiko teisių bei įvaikinimo tarnybos labiau linkusios tikėti lietuvių vaikus pagrobusių šalių tarnybomis ir jų pagal savą supratimą ir išmonę parašytais dokumentais.
Praradę viltį teisinėmis priemonėmis susigrąžinti vaikus, tėvai imasi drastiškų priemonių – vagia savo vaikus iš užsieniečių globėjų ir bėga į Lietuvą.
Panašiai pasielgė ir septynmečio berniuko, dėl kurio pastarosiomis dienomis kilo toks ažiotažas, mama. Per susitikimą su ja vaiką pasiėmė dėdė ir išsivežė į Švediją, vildamasis pasiekti Lietuvą, kur vaiko niekas negalėtų atplėšti nuo mamos.
Tačiau išeitų, jog pagal Norvegijos įstatymus, mama – nusikaltėlė. Nusikalto, nes norėjo parsivežti savo vaiką – Lietuvos pilietį – į Lietuvą. Nes norėjo jį glausti prie širdies, saugoti nuo negandų, auginti, o ne numesti globėjams.
Švedijos socialinės tarnybos nutarė nepilnamečiui jos sūnui „suteikti skubią priežiūrą“, grąžindami norvegams globėjams.
Ar galima labiau paniekinti motiną, motinystę ir Lietuvą, kaip Europos Sąjungos šalį?
Tik tuomet, kai interneto tinklapiuose pasipylė publikacijos, kai griežtą nuomonę dėl lietuvių vaikų grobimo pasakė Europarlamento narys Valentinas Mozuronis, kai prie Norvegijos ambasados suorganizuotas piketas, Lietuvos ambasadorė Norvegijoje susitiko su Norvegijos užsienio reikalų ministerijos atstovu vaikų teisių klausimams.
Tik naudos iš to visai nedaug. Ministerijos atstovas pareiškė, jog jo galimybės – ribotos. Vaiko teisių apsaugos tarnyba pirmiausia rūpinasi vaiko gerove, griežtai laikosi įstatymų ir konfidencialumo principų.
O Norvegijos įstatymai, pasirodo, leidžia atimti vaiką net iš užsieniečių turistų. Pavyzdžiui, jeigu jie su savo atžalomis, norvegų požiūriu, netinkamai elgiasi muziejuje arba gatvėje.
Konfidencialumo principas, matyt, reikštų vaiko paslėpimą nuo jo biologinių tėvų? O gerovė – tai norvegiško mentaliteto įpurškimas į galvą?
Toks visaleidžiantis vaiko apsaugos įstatymas – puikus įnagis, anot vienos motinos, sektą primenančiai niekam neatskaitingai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybai.
Svetimi įstatymai, svetimų šalių mentalitetą atitinkančios, bet prie lietuvaičių veidų netinkančios socialinės kaukės kerta Tėvynėje laimės neradusiems emigrantams botago galu.
Vaikus jie praranda ne tik Norvegijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Islandijoje bei kituose kraštuose.
Verkti tokiose supercivilizuotose valstybėse – tiesiog nepadoru. Reikia valdyti emocijas ir demonstruoti rafinuotą jausmų kultūrą.
Dėl supercivilizacijos malonumų tose šalyse dalis jaunų žmonių nenori gimdyti arba yra nevaisingi. Ar ne tam reikalingi lietuvių pagimdyti ir paauginti vaikai?
Britai jau pradės vaikus mėgintuvėliuose. Iš trijų žmonių DNR. Kokie išaugs dirbtiniai kūdikiai – paaiškės po poros dešimtmečių. Gal jie išspręs svetimšalių vaikais savo demografinę padėtį gerinančių šalių problemas?
