Naujausios
PO TO, KAI RAŠĖME
Lakūnų noras pasirodyti kelia pavojų
Antradienį netoli Šiaulių susidūrus Lietuvos ir NATO kariniams naikintuvams aukų pavyko išvengti ne tik danguje, bet ir žemėje. Buvęs Šiaulių oro uosto direktorius Zigmantas Zdzichauskas žino, kad lakūnams būdinga rodyti šaunumą, todėl jie suka vos ne pažeme viražus virš miesto.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Pratybos turėtų vykti poligonuose
Buvęs lakūnas Z. Zdzichauskas, maždaug prieš dešimtmetį išsikėlęs iš Šiaulių, sako, kad tai, jog didžiulis oro uostas yra mieste ir nusileidimo bei pakilimo keliai eina per miestą — kelia susirūpinimo ne tik triukšmo kamuojamiems miestiečiams.
Z. Zdzichausko teigimu, visi mokymai ir pratybos su viražais pažeme turėtų vykti specialiuose poligonuose. Anksčiau jų buvę nemažai.
Tarybiniais laikais artimiausias poligonas buvęs Latvijoje, netoli Saldu miesto. Kariniai poligonai yra išlikę Rukloje, Rudiškėse.
„Kai aerodromas yra miesto dalis, keistai atrodo karinės pratybos virš žmonių galvų“, — sakė aviatorius.
Pasak Z. Zdzichausko, pats Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) vadas generolas majoras Edvardas Mažeikis po katastrofos pasakęs, kad lietuvių lėktuvo nukreipimas nuo miesto buvo iš dalies sąmoningas, o iš dalies — tiesiog pasisekė.
„Aišku, kad didelės manevro laisvės lietuviai lakūnai nebeturėjo. Jeigu nevaldomas lėktuvas krito iš keturių kilometrų aukščio, tai ir lakūno profesionalumo, ir laimės dalykas, kad nukrito ne ant miesto“, — mano Z. Zdzichauskas.
Triukšmą galima sumažinti
Aviatorius prisimena, kaip grįždami iš patruliavimo rusų lėktuvai būtinai praskrisdavo virš miesto nedideliame aukštyje kaukdami.
„Trijų su puse kilometro oro uosto nusileidimo ir pakilimo tako nebepasuksi, nebepakeisi. O kad ant jo pataikytumei, reikia bent septynių kilometrų spindulio erdvės. Čia objektyvios priežastys.
Bet yra ir subjektyvi priežastis — žmogiškasis faktorius. Rusų lėktuvai, galėję pasirinkti pakilimo dešinįjį posūkį žymiai mažiau apgyvendintu rajonu, kažkodėl visada rinkdavosi kairįjį posūkį būtent virš miesto„, — prisimena Z. Zdzichauskas
Pasak jo, jeigu yra rimta ir skubi užduotis, niekas nesuspės pagalvoti apie miestui keliamus triukšmo nepatogumus. „Bet kai kasdieniai mokomieji skridimai vyksta būtinai virš miesto, netvarka. Tai galima sutvarkyti vien organizacinėmis priemonėmis“, — tikino aviatorius.
Lakūnų „šaunumą“ galima sutramdyti
Z. Zdzichauskui ne kartą yra tekę stebėti pakankamai žemai virš Šiaulių praskrendančius NATO naikintuvus.
„Kai NATO naikintuvai grįžta iš patruliavimo į oro uostą, vietoj to, kad ramiai kelių kilometrų aukštyje išdegintų likusius degalus, nes yra tam tikra tūpimo masė, laksto vos ne pažeme virš miesto.
Atrodo, kad visas pasaulis turi žiūrėti, koks jis šaunus lakūnas, kaip jis moka žemai skristi. Tai yra tam tikras vaikiškumo faktorius, — sako aviatorius. — Mačiau, kaip lenkų naikintuvai nuo Šilėnų pradeda keisti skridimo aukštį, daryti staigius posūkius, kraipytis — kokie jie šaunūs.„
Tokį „šaunumą“, Z. Zdzichausko nuomone, vienu nutarimu galėtų uždrausti ir nebebūtų tokių “dangaus erelių“.
Krito ir mieste, ir Rėkyvos pelkėse
Z. Zdzichausko teigimu, katastrofų Šiaulių aviatoriams jau yra buvę. Lakūnas negalėjo prisiminti tiksliai metų, kai ties mieste esančia kuro baze nukrito karinis lėktuvas. Tarybiniais laikais buvo nukritęs karinis lėktuvas ir ties Kužiais (Šiaulių rajonas).
Aviatorius mena, kad sykį kariniam lėktuvui kylant į Šiaulių miesto pusę, jis sugedo. Gaudyklės suspėjo lėktuvą sustabdyti, tačiau lakūnas buvo sunkiai sužeistas.
Dar prisimena, kaip iš vieno angaro, kabinant prie lėktuvo aviacinę bombą, ji iššovė ir nukrito į Rėkyvos pelkes.
Rėkyvos ežeras mena ne vieną katastrofą
„Šiaulių kraštas“ yra rašęs apie istorines lėktuvų katastrofas prie Šiaulių, apie kurias papasakojo Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės puskarininkis Alvydas Tamošiūnas, kaupiantis tarpukario aviacijos istoriją Šiaulių krašte.
1930 birželio 13 dieną viršila Antanas Kairaitis pakilo iš aerodromo lėktuvu „Šmolik-Š20“ atlikti kovinį šaudymą virš Rėkyvos ežero.
A. Tamošiūnas tada pasakojo, kad ne vienas lakūnas yra minėjęs, jog, esant ramiam vandens paviršiui, sunku suvokti atstumą. Greičiausiai šis faktorius ir suveikė: lėktuvas palietė vandenį ir sudužo, lakūnas žuvo vietoje. Medinės lėktuvo konstrukcijos iškilo į paviršių, o variklis nuskendo. Šio piloto atminimas įamžintas paminkliniu akmeniu prie Rėkyvos ežero.
Po devynerių metų, kone toje pačioje vietoje, įvyko dar viena nelaimė: per šaudymo pratybas virš ežero žuvo Pranas Tamošaitis. Dviviečiu lėktuvu įgula šaudė į antžeminius taikinius. Vėjo gūsiui netikėtai ištraukus parašiutą, žvalgas buvo išvilktas iš kabinos ir trenkėsi galva į vairo stabilizatorių. Lėktuvui nusileidus ant žemės, puskarininkis buvo miręs.
VIRAŽAI: Šiauliečiams tenka kęsti žemai virš miesto praskrendančių naikintuvų garsą
. 
LAKŪNAI: Aviacijos veteranas, buvęs Šiaulių oro uosto direktorius Zenonas Zdzichauskas žino, kad lakūnų skraidymas pažeme virš miesto yra vaikiškumo požymis.
.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
