Laisvėjimo tekstai

Laisvėjimo tekstai

Lais­vė­ji­mo teks­tai

Vla­das Ver­te­lis

Už­val­dė so­cia­liz­mo lai­ko­tar­pis: de­ta­lės, si­tua­ci­jos, nau­ji ver­ti­ni­mai by­ra kaip vais­me­džių žied­la­piai. Bu­vęs siu­rrea­lis­ti­nis pa­sau­lis, kai iš­si­tri­na ri­bos tarp rea­ly­bės ir fan­ta­zi­jų, tarp svei­ko pro­to ir ab­sur­do, man at­ro­do kaip tas šu­nė­kas Sar­giu­kas – iš­ti­ki­mas mai­tin­to­jams ir ska­li­jan­tis sve­ti­miems.

Vilk­šu­nių lai­kų mums ne­te­ko iš­gy­ven­ti. Mus sau­go­jo iš­ti­ki­mi sar­giu­kai.

Pir­ma­ja­me cik­lo ra­ši­ny­je klau­siau sa­vęs, ko­dėl apie tai ra­šau ir ko­dėl apie tai rei­kia kal­bė­ti, fik­suo­ti to me­to de­ta­les ir praė­ju­sio laik­me­čio ver­ti­ni­mus?

Pir­miau­sia – kad pra­dė­tu­me ra­miai, be kal­ti­ni­mų ir is­te­ri­jos kal­bė­ti apie lai­ko­tar­pį, ku­rio, sa­ko­ma, lyg ne­bu­vo. Rei­kia nu­si­mes­ti smė­lio pus­mai­šį, ku­rį vie­ni pa­tys už­si­me­tė­me, ki­tiems pa­dė­jo rė­kian­ti mi­nia... Kal­bė­ti drą­siai, ne­su­si­gū­žus – gal kas ne taip pa­gal­vos, pa­šieps, ap­spjau­dys pa­gie­ža, pri­kli­juos eti­ke­tę. Ar ma­žai mums jų jau pri­kli­juo­ta?

„So­cia­liz­mo ženk­lų“ ra­ši­niuo­se ven­giau ryš­kes­nių iš­gy­ven­tų mo­men­tų, ran­kio­jau bui­ti­nių de­ta­lių, ku­rios man at­ro­dė – ir ti­piš­kos, ir šiek tiek api­bend­ri­nan­čios. Pa­na­šiai bu­vo konst­ruo­ja­mi ir ko­le­gės Re­gi­nos Mus­nec­kie­nės ko­men­ta­rai.To­dėl gal­būt skai­ty­to­jams at­ra­do, kad ir jiems pa­na­šiai bu­vo, o ir pa­pa­sa­ko­ti ga­li daug stip­riau ir įtai­giau. Be abe­jo­nės – taip.

To­kie ra­ši­niai – ge­ra pro­ga stab­te­lė­ti, at­si­pūs­ti ir pri­si­min­ti, pa­mąs­ty­ti apie šį ne­to­li­mą lai­ko­tar­pį, ku­ris jau­niems žmo­nėms at­ro­do kaip koks kos­mo­sas. Ar­gi taip ga­lė­jo bū­ti?

Ga­lė­jo, bet bu­vo ir bai­siau, ir dar – links­miau, pa­ra­dok­sa­liau ir daug kvai­liau, ir dar daug spal­vų ir jų at­spal­vių. Gy­ven­ta vi­saip. Kiek­vie­no mū­sų tų lai­kų die­nos yra pa­žy­mė­tos ir di­de­lio džiaugs­mo, am­ži­nos mei­lės, ir vi­so­kiau­sių sva­jo­nių ženk­lais.

Vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se bu­vo su­kaup­ta neį­kai­nuo­ja­mos pa­tir­ties, įgy­ven­din­ta dau­gy­bė Lie­tu­vai, lie­tu­vių tau­tai, vi­siems čia gy­ve­nan­tiems žmo­nėms nau­din­gų su­ma­ny­mų. Neišt­rin­si to lai­ko­tar­pio nei iš ša­lies is­to­ri­jos, nei iš kiek­vie­no mū­sų praei­ties.

Vis daž­niau pa­ste­bim, kad so­cia­lis­ti­nio gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis do­mi­na ne vien vi­suo­me­nės ty­ri­nė­to­jus, kul­tū­ro­lo­gus, li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tus, bet ir me­ninin­kus, kul­tū­ros or­ga­ni­za­to­rius. Or­ga­ni­zuo­ja­mos to me­to in­ter­je­ro pa­ro­dos, lei­džia­mi pla­ka­tų rin­ki­niai, o so­cia­lis­ti­nį rea­liz­mą iš­moks­ta­ma ver­tin­ti ne tik iš ideo­lo­gi­nių, bet ir iš pa­vel­do­sau­gi­nių po­zi­ci­jų. To­dėl. ma­nau, kad sta­li­nis­ti­nio lai­ko­tar­pio skulp­tū­ros Vil­niu­je, ant Ža­lio­jo til­to, ne­kė­lė jo­kio pa­vo­jaus Lie­tu­vai, ne­liaup­si­no jo­kių Pu­ti­nų, o bu­vo tik ryš­kūs to Lie­tu­vos lai­ko­tar­pio kul­tū­ros ženk­lai. Nusp­ręs­ta, kad skulp­tū­ros ke­lia pa­vo­jų vals­ty­bin­gu­mui, ska­ti­na so­cia­liz­mo nos­tal­gi­ją.

Skai­ty­da­mas gar­sios li­te­ra­tū­ro­lo­gės Van­dos Za­bors­kai­tės (1922 – 2010) kny­gą „Te­kan­čio lai­ko ženk­lai“ su­ra­dau jos 2007 me­tais pa­ra­šy­tą ko­men­ta­rą, o ja­me – ei­lu­tes, ku­rio­mis pro­fe­so­rė lyg ir pa­tvir­ti­na, kad šis mū­sų laik­raš­čio sky­re­lis yra rei­ka­lin­gas, ak­tua­lus da­bar ir ga­li pa­si­tar­nau­ti atei­ty­je. To­dėl pa­tei­kiu ga­na il­gą V. Za­bors­kai­tės ci­ta­tą:

„Praei­tis neiš­ven­gia­mai iš­tirps­ta, bet pa­si­lie­ka dau­gy­bė­je įvai­riau­sių žmo­nių at­min­ty­je. Juo dau­giau ir juo įvai­res­nių at­si­mi­ni­mų tu­rė­si­me, tuo vi­sa­pu­siš­kes­nis ir ga­lų ga­le ob­jek­ty­ves­nis praei­ties vaiz­das mums su­si­da­rys. La­biau­siai da­bar rei­kia, kaip sa­ky­ta, at­si­mi­ni­mų tų žmo­nių, ku­rie gy­ve­no tarp: tarp ko­vo­to­jų ir no­menk­la­tū­ros, nes ta­me tarp pra­bė­go di­džio­sios dau­gu­mos gy­ve­ni­mai. Jų ne­pa­ži­nę ir ne­sup­ra­tę, ne­pa­žin­si­me ir ne­sup­ra­si­me sa­vo praei­ties ir ne­tap­si­me iš tik­rų­jų lais­vi.“

Pro­fe­so­rė tei­gia, kad praė­ju­sio lai­ko liu­di­ji­mai ga­li pa­si­ro­dy­ti at­ski­ro­mis kny­go­mis, juos gali kaup­ti Is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas. Pa­sak jos, „tik per iš­sa­mų, nuo­dug­nų anų me­tų gy­ve­ni­mo ir žmo­nių pa­ži­ni­mą įvyk­tų ta tik­ro­ji šian­dien mums bū­ti­na liust­ra­ci­ja“, gal­būt vi­suo­me­nei at­ne­šan­ti ra­my­bę ir su­si­tai­ky­mą.

Tad dar kar­tą kvie­čiu pri­si­min­ti tuos lai­kus. Sa­vo pri­si­mi­ni­mus, ver­ti­ni­mus, įžval­gas, pa­rem­tas konk­re­čiais fak­tais, siū­ly­ki­te re­dak­ci­jai. Laik­raš­čio žur­na­lis­tai ga­li ir už­ra­šy­ti jū­sų liu­di­ji­mus.

1978 metai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.