Naujausios
Labiau mylime svetimus ir mirusius
Regina MUSNECKIENĖ
Savanoriai odontologai vyko į Afriką gydyti ir rauti tenykščiams gyventojams dantų. Pagirtina misija.
Bet vis tiek kirba klausimas – kodėl norint atlikti gerą darbą reikia trenktis į Afriką. Juk bedančių, skaudančiais ir išgedusiais dantimis burnų pilna Lietuva. Nuvažiuotų būrelis savanorių odontologų į kaimą. Sutaisytų, pagydytų arba išrautų ir sudėtų naujus dantis bent vieno kaimelio moterytėms, vyrams, vaikams.
Būtų gražu, geraširdiška ir patriotiška! Kiek laimės suteiktų Lietuvėlės žmonėms, kurie nė bilietui į rajono centrą pinigų nesukrapšto, ką jau ten šnekėti apie brangias odontologo paslaugas.
Taigi, ir keista, kai nuo savų lietuvių už medžiagas ir paslaugas odontologai lupa nežmoniškas kainas, o paskui važiuoja į Afriką ir ten gydo dantis nemokamai. Bepigu dalyti labdarą, kurią faktiškai suaukoja lietuviai.
Sakysite, jog mąstau siaurai ir galbūt egoistiškai. Suprantu, jog reikia dalytis, nes ir su mumis dalijasi turtingesnės šalys. Reikia padėti, nes ir mums padeda.
Lietuva asfaltuoja kelius Goro provincijoje, nors patys važinėjame duobėtais ir dulkėtais vieškeliais. Siunčia paramą Ukrainai, nors patys kartais ir nepagrįstai atiminėjame pašalpas iš vargšų, norėdami sutaupyti kitiems socialiniams poreikiams.
Išeitų, jog nemažai pagalbos pasauliui teikiame valstybiniu mastu. Bet pasaulį mylėti labiau negu Lietuvą, pasirodo, patinka ir savanoriams. Gink Dieve, nekritikuoju jų veiklos. Tegu važiuoja svetimose šalyse gydyti ir šerti gyvūnų, bet tegu neužmiršta, jog ir Lietuvoje yra daugybė specialių žinių ir rankų besišaukiančios veiklos.
Pavyzdžiui, lankyti vaikus auginančias asocialias šeimas, nuprausti murzinus jų mažylius, mokyti mamas virti valgį, kalbėti su jomis apie vaikų auklėjimą ir sveiką gyvenseną. Mokyti užsiauginti daržovių, tvarkyti šeimos biudžetą.
Bet lietuviai kažkodėl labiau myli esančius toli arba jau iškeliavusius Amžinybėn. Kol žmogus yra šalia, jo tarsi nepastebi. Tegu kapanojasi savo varge. O jeigu kas nors svetimą vargą pastebi ir padeda jo sumažinti – nuopelnų niekas neįvertina. Kartais stengiasi dargi sumenkinti, kad patys atrodytų didesni ir protingesni.
Šią taisyklę dar kartą patvirtino Kelmės rajono garbės piliečių ir apdovanojamų garbės ženklu „Už nuopelnus Kelmės rajonui“ rinkimas.
Garbės piliečiais tapti pasiūlyti trys mirę žmonės ir du gyvi. Proporcingai pasiūlytam asmenybių skaičiui, šis vardas suteiktas vienam gyvam ir dviem mirusiems.
Be ginčų garbės piliečiu nuspręsta pavadinti istoriką, habilituotą daktarą, diplomatą, 26 knygų autorių iš Vaiguvos miestelio kilusį Alfonsą Eidintą.
Nepagailėta garbės piliečio vardo Amžinybėn iškeliavusiems buvusiam Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjui Algiui Petrui Krutkevičiui ir buvusiam Žalpių klebonui Juozapui Razmantui, už pasipriešinimą sovietų valstybei, kalėjusiam Sibiro lageriuose.
Mirusieji jau niekada nesužinos apie jiems suteiktą garbę ir nebepasidžiaugs įvertinimu.
Kodėl šio vardo jiems nesuteikėme, kol buvo gyvi? Gal per mažai mylėjome? Juk negalėjome nematyti, kad Algis Petras Krutkevičius buvo tas tikrasis žmogus kultūrai, įminantis gilias pėdas rajono gyvenime. Negalėjome nežinoti, jog jis buvo apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, jog jam suteiktas Lenkijos Bilgorajaus miesto garbės piliečio vardas.
Kodėl šį žmogų pastebėjo kiti, o mes, kelmiškiai, gyvam nepasakėme bent kuklaus „ačiū“? Ar iš tiesų iš toliau žiūrint geriau matyti?
Nuo kito šių metų garbės piliečio Juozapo Razmanto mirties praėjo 15 metų. Negi tuomet, kai jauna Lietuvos Nepriklausomybė lingavo dainuojančios revoliucijos lopšį, kai ant bangos buvo lageriuose kalėjusių ir ištremtų žmonių biografijos, nežinojome apie kuklų, asketiškai gyvenantį Žalpių kleboną Juozapą Razmantą? Beje, ir pati esu kalbinusi šitą žmogų, rašiusi apie jo ištikimybę Lietuvai ir dvasininko pašaukimui bei sudėtingą jo likimą.
O gal ir ši asmenybė labiau išryškėjo per ūkanotą laiko atstumą? Gerai, kad bent praėjus keliolikai metų išryškėjo. Bet šiandien nėra kam įteikti garbės piliečio regalijų. Jas padovanosime Žalpių muziejui.
Nepaisant skaudžių pamokų, Kelmės rajono tarybos nariai vėl užlipo ant to paties grėblio – pašykštėjo savo balsų, kad verslininkas Petras Račkauskas būtų apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Kelmės rajonui“. Komisija pritarė jo kandidatūrai, keliolika Tarybos narių pasakė: „ne“.
Pats į rajono Tarybą išrinktas verslininkas pasijuto nejaukiai. Bet gėda jausti turėtų ne jis, o tie, kurie pagailėjo paprasčiausio dėkingumo ir paskatos nemažai rajono žmonėms nuveikusiam kolegai.
Ne iš sovietinio bagažo, o savo jėgomis ir lėšomis verslą sukūręs kelmiškis yra vienas iš didžiausių rajono darbdavių. Ir darbininkai nesiskundžia, kad jiems nemokėtų atlyginimo. Ir atlyginimai – ne minimalūs.
Ryški ir filantropinė šio žmogaus veikla – jis remia ne Afriką ar Afganistaną, o bėdų ištiktus savo rajono žmones.
O gal jeigu būtų pastatęs mokyklą Afrikoje, būtų labiau pagerbtas? Ir už apdovanojimą garbės ženklu būtų pakilę daugiau rankų? Juk mylėti pasaulį paprasčiau negu konkretų žmogų.
Galbūt mąstau provincialiai? Bet man atrodo, jog pirmiausia turime užjausti šalia esantį, nes iš arti matome jo bėdą tikrą, tokią, kokia ji yra. Mylėti, gerbti ir už gerus darbus padėkoti taip pat pirmiausia turime tiems, kurie šalia, kurie dar su mumis... Pagalba ir padėka reikalauja vienodos skubos. Nes rytoj gali būti per vėlu...
