Naujausios
Savaitės apžvalga
Kvailybė būgnus muša ir fleita groja
Vladas VERTELIS
Kaip vertinti, kai Pakruojo savivaldybės administracijos direktorius Pakruojo seniūną komandiruoja į Miuncheno alaus šventę semtis patirties?
Elementari kvailystė: visuomenėje kaupiasi socialinės įtampos debesys, pakruojiečiai greitai už šilumą mokės rekordinius mokesčius, o ant nosies – Seimo rinkimai.
Bent dėl tos priežasties direktoriaus ir seniūno „alaus šventę“ bendrapartiečiai (socialdemokratai) turėtų įvertinti ne kaip kvailystę, bet ir kaip poelgį, galintį pakenkti partijos prestižui. (Jūs sėkit, pjaukit, o mes, atsipūtę, puotausim“!)
Ateina laikas akmenis rinkti.
Ateina laikas viščiukus susiskaičiuoti, todėl paskutinė savaitė prieš Seimo rinkimus nors ir bus rėksminga, bet nuobodi, nes idėjų, originalių minčių , jau aišku, partijos neturi ir nebepagimdys.
Todėl kandidatai (ir kandidatės – partijos) į išrinktuosius malsis primityvioje terpėje, įtikinėdami, kad tik jie gali išauginti pinigų medį.
Vardan mūsų – rinkėjų –- atsisakoma net savo tapatybės, kaip tai padarė V. Šimkus, pasiskelbęs Zuoku Šiauliuose. (Kas Jūs, pone, – Šimkus ar Zuokas?)
„Gyvename vartotojiškoje visuomenėje: vartok prekes, vartok paslaugas ir vartok partijas. Suvartojai ir išmetei“, – „Šiaulių krašte“ pateiktus rinkimų burtažodžius ir užkeikimus įvertino dr. Tomas Lagūnavičius.
Ką šįkart – į šiukšlyną?
Šią savaitę Lietuvą vėl sudrebino demonai. Atsilaikę (ačiū Seime apsilankiusiai Lietuvos egzorcistų asociacijai) prieš menkai pridengtą Lady Gagos, atsiprašau, užpakalį, galime nebepakelti italų režisieriaus Romeo Castellucci provokacijų, kai jo spektaklyje į Dievo sūnaus (nežinantiems – Kristaus) veidą bus mėtoma, sakoma, butaforiniu š...
Seime buvo svarstoma rezoliucija – uždrausti, neleisti, pasmerkti, boikotuoti. Ir nesvarbu, kad tai tvaikelis – dar iš viduramžių, o prieš smerkiant bent jau reikia pamatyti, ką smerki.
Kai rusų rašytojui Borisui Pasternakui 1958 m. už romaną „Daktaras Živago“ buvo paskirta Nobelio premija, toje sąjungoje, kurioje gyvenome, įvairaus plauko stalinistai rėžė: neskaitėme, neskaitysime, bet žinome, kad tai – ne tarybinis kūrinys.
Todėl dabar (kai vėl gyvename sąjungoje) teigti, kad italo režisieriaus pasirinkta išraiškos forma, tegul ir įžūli, šokiruojanti, neįprasta, sugriaus dorovinius visuomenės pamatus, sujauks tikinčiųjų protus, taip pat kvaila, kaip ir komandiruoti seniūną į Miuncheną bavariško alaus paragauti.
„Situacija tampa jau tikrų tikriausiu kliedesiu“, – komentuoja R. Castellucci, primindamas, jog neužtenka būti kataliku, kad būtum išgelbėtas.
Bet užtenka būti Seimo nare, kad, įsisiūbavus Castellucci skandalui, iš pagrindinės šalies tribūnos pasiūlytum prisisioti į kultūros ministro sriubą.
Tai iš fekalijų naujienų. Beje, jeigu viešai tuštinamasi, tada – bent auksu. Kaip tai daro neseniai mokslo surasti mikroorganizmai: maitinasi nuodais, o paleidžia aukso grynuolius.
Pabaigai – ištrauka iš didžiojo švietėjo ir humanisto Erazmo Roterdamiečio nemarios satyros „Pagiriamsis žodis kvailybei“, išleistos 1525 metais.
Daug tolerancijos ir atgimimo šauklio Erazmo mokslingų tomų nuėjo į užmarštį, o nedidelė knygelė iki šiol skaitoma ir bus skaitoma, nes „be kvailybės jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus. Liaudis negalėtų ilgai pakęsti savo valdovo, ponas – tarno, tarnaitė – ponios, mokytojas – mokinio, bičiulis – bičiulio, žmona – vyro, nuomininkas – namų šeimininko, bendrame bute gyvenąs – savo bendrininko, draugas – draugo, jeigu ir vieni, ir kiti neklystų, vieni kitiems nepataikautų, nežiūrėtų pro pirštus į svetimas silpnybes, nevaišintų vienas antro Kvailybės medumi“.
