Kuo nusikalto pūslėtųjų rankų dainius?

KO­MEN­TA­RAS

Kuo nu­si­kal­to pūs­lė­tų­jų ran­kų dai­nius?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vie­nas šiau­lie­tis – at­kur­tos Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės vei­kė­jas – į vie­šą­ją erd­vę iš­skrai­di­no min­tį, jog Šiau­lių J. Ja­no­nio gim­na­zi­ja tu­rė­tų keis­ti sa­vo pa­va­di­ni­mą. Esą J. Ja­no­nis no­rė­jo čia so­vie­tų val­džios. „Ra­šė, dek­la­ma­vo. Kam jį liaup­sin­ti? Jis bu­vo prieš bur­žua­zi­nę san­tvar­ką.“

Prieš ką ir už ką bu­vo nuo Bir­žų ki­lęs, Šiau­lių gim­na­zi­ją bai­gęs jau­nuo­lis šian­dien jo jau ne­be­pak­lau­si­me. Prieš 99 me­tus su­si­rgęs džio­va, ne­tu­rė­da­mas vil­ties pa­sveik­ti ir ne­no­rė­da­mas bū­ti naš­ta drau­gams, 21 me­tų poe­tas Pet­rog­ra­de kri­to po trau­ki­niu.

Skur­das, ne­vil­tis, džio­va ir ki­tos to laik­me­čio san­tvar­kos ydos de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je ir dvi­de­šim­to­jo pra­džio­je pa­kir­to ne vie­ną Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­len­tą. Tik trum­pu sa­vo gy­ve­ni­mu lyg me­teo­rai švys­te­lė­jo M. K. Čiur­lio­nis, mi­ręs vos 36 me­tų, J. Bi­liū­nas, džio­vos pa­kirs­tas 28-erių, V. Ku­dir­ka, su­lau­kęs tik 41-erių ir ki­ti.

Trum­pą me­teo­ro švys­te­lė­ji­mą pri­me­nan­čiu sa­vo gy­ve­ni­mu jie su­ge­bė­jo pa­lik­ti iš­skir­ti­nę žy­mę Lie­tu­vos kul­tū­ro­je.

Ar daug šian­die­ni­nės Lie­tu­vos dvi­de­šimt­me­čių jau ga­li va­din­tis poe­tais, pub­li­cis­tais, pro­zi­nin­kais, ver­tė­jais kaip J. Ja­no­nis?

Tad bent jau iš pa­gar­bos ta­len­tui ne­rei­kė­tų da­ry­ti po­li­ti­kos iš gim­na­zi­jos pa­va­di­ni­mo. O jei­gu jau da­ro­me po­li­ti­ką, rei­kė­tų pa­tiks­lin­ti, jog į re­vo­liu­ci­nę veik­lą J. Ja­no­nis įsi­trau­kė Ru­si­jo­je. Ten bu­vo ir ka­lin­tas.

Stu­di­ja­vau lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą. Ke­lis kar­tus per­skai­čiau J. Ja­no­nio poe­zi­ją. Ne­pas­te­bė­jau, kad Vai­di­los Ai­nio sla­py­var­džiu pa­si­ra­ši­nė­jęs poe­tas bū­tų ko­vo­jęs prieš lais­vę ar prieš sa­vo Tė­vy­nę Lie­tu­vą. Net pseu­do­ni­mas – iki pat šak­nų lie­tu­viš­kas. Ne koks Don­ny Mon­tell ar Rou­ses.

Ma­nau, jog Ju­liaus Ja­no­nio ei­lė­raš­čiai – ak­tua­lūs ir šian­dien, dau­giau kaip po šim­to me­tų. Jis ko­vo­jo prieš so­cia­li­nę ne­tei­sy­bę, ku­rios šian­dien Lie­tu­vo­je – ap­stu. Jo ei­lės – tai skau­dus ir be­vil­tiš­kas jau­no žmo­gaus sie­los šauks­mas.

Skurs­tan­tys, ba­dau­jan­tys vai­kai, mer­gai­tės pa­leis­tu­vės, iš­pro­tė­ju­si mo­ti­na, ga­lo su ga­lu ne­su­du­rian­tis dir­ban­tis žmo­gus, be­lai­miai, trau­kian­tys ne­tur­to ke­liu pūs­lė­to­mis ran­ko­mis ir pra­kai­tuo­tais vei­dais, mi­ru­sie­ji už lais­vę.

Tai J. Ja­no­nio ei­lė­raš­čių he­ro­jai, ku­rių ap­stu ir mū­sų kas­die­ny­bė­je. Ar apie tai ra­šan­tį poe­tą, pro­zi­nin­ką, žur­na­lis­tą rei­kė­tų smerk­ti ir lai­ky­ti prie­šu?

Ar pūs­lė­tų­jų ran­kų dai­nius pra­si­kal­to vien tuo, kad tu­rė­jo so­cia­li­nius kont­ras­tus ir ne­tei­sy­bę pa­ste­bin­čias akis ir jaut­rią šir­dį? Ar užuo­jau­ta vargs­tan­tiems ir so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sie­kis yra blo­gis?

Gal ir Jo­ną Bi­liū­ną dėl liū­de­sio, so­cia­li­nės ne­tei­sy­bės per­smelk­tų ap­sa­ky­mų rei­kė­tų pa­skelb­ti prie­šu? Juk liū­de­sys ir­gi sa­vo­tiš­ka pro­tes­to for­ma.

Lie­tu­vo­je vis­kas įma­no­ma. Juk ir vi­sa sa­vo esy­be, ir kū­ry­ba nuo Lie­tu­vos ir lie­tu­viš­ku­mo neats­ki­ria­mą ta­len­tin­giau­sią Lie­tu­vos poe­tą Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių, at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, ban­dy­ta ap­šauk­ti prie­šu. Nors jis ir jo kū­ry­ba bu­vo ak­ty­viau­sias lais­vės šauk­lys, Lie­tu­vos Są­jū­džio va­rik­lis, lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jas, is­to­ri­nės at­min­ties gai­vin­to­jas.

Ar ne to­dėl, kad poe­tas ne­mo­kė­jo veid­mai­niau­ti? Kad jis bu­vo per są­ži­nin­gas? Juk Lie­tu­vą „pri­chva­ti­zuo­ti“ sie­ku­siems nau­jie­siems ka­pi­ta­lis­tams su są­ži­nin­gais bu­vo ne­pa­ke­liui. Rei­kė­jo nu­stum­ti į ša­lį, kad neu­žim­tų ko­kio svar­baus vals­ty­bi­nio po­sto.

Jung­ti­nių Tau­tų vi­suo­ti­nė žmo­gaus tei­sių dek­la­ra­ci­ja skel­bia, jog vals­ty­bė pri­va­lo rū­pin­tis, kad vi­suo­me­nė ne­su­sis­kal­dy­tų į luo­mus. Žmo­nės tu­ri bū­ti ly­gūs, ne­pai­sant ra­sės, tau­ty­bės, ma­te­ria­li­nės pa­dė­ties.

Ar ne šių ver­ty­bių dau­giau kaip prieš šim­tą me­tų sie­kė poe­tas Ju­lius Ja­no­nis?