Kris­las ir rąs­tas

KO­MEN­TA­RAS

Kris­las ir rąs­tas

(Par­ti­jų ka­ras. Dėl žmo­gaus? Ar dėl val­džios?)

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar­tė­jant Sei­mo rin­ki­mams in­ten­sy­vė­ja ka­ras tarp par­ti­jų. Dau­gė­ja mū­šių ir par­ti­za­ni­nio ka­ro ap­raiš­kų. Kas su­re­mia ie­tis vie­šo­je erd­vė­je. Kas ant opo­nen­tų „ge­le­žin­ke­lio bė­gių“ slap­čia pa­de­da rin­ki­mų pro­gai lai­ky­tą bom­bą. Kas ka­sa­si po ne­pa­to­gios par­ti­jos pa­ma­tais ir ką nors iš­ka­sa.

Be val­džios spė­ju­si nu­skurs­ti opo­zi­ci­ja grie­bia­si vi­so­kiau­sių me­to­dų, kad tik pa­tek­tų į eli­to trau­ki­nį. Su­ži­no­jo, kad Prem­je­ro duk­ra ra­jo­ni­nio ly­gio mies­te­ly­je ke­pa ban­de­les, ima rėk­ti: jai per pi­giai iš­nuo­mo­tos pa­tal­pos. Ta pa­ti duk­ra lai­mė­tų kon­kur­są dirb­ti vals­ty­bės tar­ny­bo­je – klyks­mas apie ko­rup­ci­ją bū­tų dar stip­res­nis.

Yra to­kia pa­tar­lė: „Juo­kia­si puo­das, kad ka­ti­las juo­das“.

Juk dar ne taip se­niai ži­niask­lai­da triū­bi­jo, jog tau­tos pa­triar­cho mar­ti taip pat la­bai pi­giai nuo­mo­ja­si pa­tal­pas. Ne ra­jo­no mies­te­ly­je, o pa­čio­je sos­ti­nė­je. Ir ne ban­de­lių ke­pyk­lė­lei, o pri­va­čiai mo­kyk­lai.

O eu­ro­par­la­men­ta­ro ir par­ti­jos ly­de­rio po­stus iš se­ne­lio lyg ko­kį ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą tie­siog pa­vel­dė­jęs jos vy­ras vie­šo­je erd­vė­je ti­ki­na, jog bū­tent kon­ser­va­to­riai yra „vil­ties bal­sas ko­rup­ci­jos skan­da­lų įaud­rin­tai Lie­tu­vai“. Esą jis su­kū­ręs nau­ją vil­ties, o ne at­ly­gi­ni­mų pla­ną Lie­tu­vai. Tas pla­nas su­grą­žin­siąs mū­sų vai­kus ir anū­kus iš už­sie­nio.

Įvai­rios re­li­gi­jos taip pat siū­lo žmo­nėms vil­tį. Ti­kė­ji­mą, kad pri­si­kels po pa­sku­ti­nio­jo Die­vo teis­mo ar­ba rein­kar­nuo­sis ki­tam ge­res­niam gy­ve­ni­mui. Ar tai ne­pa­na­šu į kon­ser­va­to­rių siū­lo­mą tau­tos gel­bė­ji­mo pla­ną?

Ar žmo­gus pa­ti­kės tuo, ko ne­ma­to? Juo­lab jog tai, ką jau ma­tė, ne­ro­do di­de­lės kon­ser­va­to­rių mei­lės žmo­gui. Jų va­lia tau­tai liep­ta verž­tis dir­žus tiek, kad iki šiol ne­be­ga­li­me jų at­si­leis­ti. Jų ran­ko­mis nu­rėž­tos jau ir taip Eu­ro­po­je pa­čios ma­žiau­sios pen­si­jos po 40–50 me­tų dir­bu­siems ir vals­ty­bei mo­kes­čius mo­kė­ju­siems se­nu­kams. O iš kai ku­rių jų val­dy­mo lai­kais dir­bu­sių pen­si­nin­kų be gė­dos ir są­ži­nės grau­ža­ties iš­plėš­ta net po pu­sę pen­si­jos.

Ir vi­sa tai da­ry­ta ci­niš­kai, lyg fi­gos la­pe­liu nuo­gą vie­tą pri­si­den­giant kri­ze, neat­sik­lau­siant žmo­nių nuo­mo­nės, kar­tais at­ro­dy­da­vo, net su pa­si­mė­ga­vi­mu, tar­si ne­ken­čiant vi­sos tau­tos. Tai iš ko­kio šal­ti­nio čia da­bar iš­tryš­ko mei­lė, mo­juo­jan­ti žyd­ra vil­ti­mi? Ir kur jau ten dėl vil­ties, o ne dėl di­des­nio at­ly­gi­ni­mo iš už­sie­nių grįš mū­sų vai­kai ir anū­kai?

Į ki­tų par­ti­jų ko­rup­ci­jos ir in­te­re­sų pai­nio­ji­mo skan­da­lus su nuo­sta­ba žiū­rė­ję li­be­ra­lai iš­si­juo­sę ko­men­ta­vo ir pirš­tais ba­dė po­li­ti­nius opo­nen­tus, kol vie­ną die­ną pa­ties ar­šiau­sio ko­men­ta­to­riaus jų ly­de­rio būs­te STT neap­ti­ko pust­re­čio šim­to tūks­tan­čių eu­rų.

Ži­niask­lai­da ne­su­ži­no­jo, ko­kio­je vie­to­je tuos pi­ni­gė­lius ra­do. Švar­ko ki­še­nė­je? Sei­fu­ke? O gal ant vo­nios kraš­to, kaip jau yra bu­vę? Gal ant klo­ze­to dang­čio?

Už tiek pi­ni­gų ei­li­nė dar­bo bi­tė pri­va­čio­je bend­ro­vė­je tu­rė­tų plu­šė­ti ko­kį 40 me­tų – vi­są dar­bin­gą­jį sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį. O čia šmikšt šmakšt – ir yra vi­so gy­ve­ni­mo už­dar­bis per vie­ną die­ną.

Kai to­kie rei­ka­liu­kai iš­ki­lo vie­šu­mon, li­be­ra­lai ap­ti­lo. Li­ko vil­ties par­ti­jai kon­ser­va­to­riams pri­ta­ria­muo­ju bal­su, kai šie, liau­diš­kai sa­kant, ieš­ko prie­ka­bių prie šian­dien val­dan­čių­jų so­cial­de­mok­ra­tų.

Kol so­cial­de­mok­ra­tai sen­jo­rams kas ket­vir­tį grą­ži­no po ke­lias de­šim­tis eu­rų kon­ser­va­to­rių nu­rėž­tų pen­si­jų, opo­zi­ci­ja sto­vė­jo ša­lia jų „bė­gi­mo ta­ko“ ir mo­juo­da­mi ran­ko­mis šau­kė: „Grei­čiau, grei­čiau!“

O kai ši­tą sko­lą grą­ži­no ir į pen­si­nin­kų są­skai­tas per­ve­dė po treč­da­lį kon­ser­va­to­rių val­dy­mo lai­kais nu­rėž­tų dir­ban­čių­jų pen­si­nin­kų pen­si­jų, opo­zi­ci­ja me­ta ko­zi­rį – prieš rin­ki­mus val­dan­tie­ji pa­tai­kau­ja rin­kė­jams.

Dar­bo par­ti­ja sten­gia­si įgy­ven­din­ti sa­vo rin­ki­mų pa­ža­dus ir vis kli­bi­na koa­li­ci­jos par­tne­rius, kad kel­tų mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. Opo­zi­ci­ja ją kal­ti­na po­pu­liz­mu.

O rin­kė­jui ne­la­bai ir svar­bu, kaip ku­ris po­li­ti­kas sa­vo prie­šus va­di­na ir kuo juos kal­ti­na. Vis­tiek sma­gu, kai val­džia nors ke­lis mė­ne­sius prieš rin­ki­mus į žmo­gų mei­les­nį žvilgs­nį me­ta, se­ną ki­tų pa­da­ry­tą sko­lą grą­ži­na.

Juk bū­ta at­ve­jų, kai tam tikrų par­ti­jų at­sto­vai net tais šven­tais prieš­rin­ki­mi­niais mė­ne­siais iš žmo­nių ty­čio­jo­si, kai­mie­čiams pa­ta­rė „iš­si­ran­kio­ti utė­les“, nes bu­vo la­bai už­tik­rin­ti, kad ir vėl lai­mės.

Keis­čiau­sia, jog val­dan­tie­ji kar­tais el­gia­si taip, tar­si pri­si­bi­jo­tų opo­zi­ci­jos. Gal iš man­da­gu­mo? Iš dip­lo­ma­ti­jos? Ne­no­rė­ji­mo kel­ti konf­lik­tų? O gal tik­rai iš bai­mės? Juk ir tarp jų šven­tų­jų nė­ra...

Ne­rei­kia to­li ieš­ko­ti. Pui­kiai iliust­ruo­ja sa­vų įdar­bi­ni­mas mi­nis­te­ri­jo­se, sa­vi­val­dy­bė­se, se­niū­ni­jo­se, biu­dže­to lė­šo­mis pe­ni­mos ar­ti­mų žmo­nių val­do­mos sa­vi­val­dy­bių įmo­nės...

Jei­gu soc­de­mai tik­rai to­kie ge­ra­šir­džiai, ko­dėl anks­čiau ne­grą­ži­no nu­sa­vin­tos pen­si­jų da­lies ir dir­bu­siems pen­si­nin­kams? Juk ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių se­nu­kų taip ir nu­mi­rė, per prie­var­tą „pa­sko­li­nę“ vals­ty­bei ir neat­ga­vę sko­los. Ar ne to­dėl, kad už tė­vus ir se­ne­lius jiems bu­vo bran­ges­ni tei­sė­jai ir val­di­nin­kai?

Yra ir ki­tų so­cial­de­mok­ra­tų spren­di­mų, ku­rie nu­to­lę nuo so­cial­de­mok­ra­tiš­kų idė­jų. Kad ir pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis Sei­mo pa­tvir­tin­tas nau­ja­sis so­cia­li­nis mo­de­lis. Teo­ri­jos apie jo mo­der­nu­mą, lanks­tu­mą, bū­ti­ny­bę – tai tik pud­ra. O pra­ktiš­kai – tai dar vie­nas dir­ban­čio žmo­gaus smau­gi­mo įran­kis. Ypač skur­džiuo­se re­gio­nuo­se, kur net mi­ni­ma­lios al­gos kė­li­mas nie­kaip neat­si­lie­pia dar­buo­to­jų ge­ro­vei, nes „kū­ry­bin­gi“ vers­li­nin­kai dar­buo­to­jams pa­lie­ka ne ­visą eta­tą, kad tik ne­rei­kė­tų kel­ti al­gos. O žmo­ge­lis vi­sus me­tus dirb­da­mas die­na iš die­nos, neuž­si­dir­ba ne tik mi­ni­ma­lios al­gos, bet ir me­tų dar­bo sta­žo.

Nau­ja­sis so­cia­li­nis mo­de­lis įga­lins darb­da­vį dar di­des­niam iš­nau­do­ji­mui, o dar­buo­to­jui ne­nu­ma­to jo­kio ap­si­gy­ni­mo me­cha­niz­mo. Tik ar tas mo­de­lis neat­si­rūgs pa­tiems jo lai­min­to­jams? Ar ne­teks kur­ti pa­pil­do­mų kon­to­rų ir kon­to­rė­lių, kad vi­si bend­ra­par­tie­čiai ga­lė­tų per­bėg­ti iš bend­ro­vių ir su­lįs­ti į biu­dže­ti­nes įstai­gas?

Įsi­siū­buo­jan­ti rin­ki­mų ko­va bus ar­ši. Kaip ta­me Bib­li­jos pa­sa­ko­ji­me po­li­ti­kai ki­to aky­se pa­ste­bės ir kris­lą, o sa­vo­jo­je ne­ma­tys ir rąs­to. Per pa­sku­ti­nius ke­lis mė­ne­sius dar ne vie­nas ty­rą vai­di­nan­tis po­li­ti­kas kris. Komp­ro­ma­to paieš­kos tik stip­rės.

O kas lie­ka rin­kė­jui? Vėl rink­tis iš ke­lių blo­gy­bių ma­žiau­sią? Nes did­vy­rių val­džio­je nė­ra.