Naujausios
Kopūstai gerai užderėjo
Vladas VERTELIS
Geroji žinia – peržiemoję pavasarį sulaukėme galbūt vasaros. Taip pat ir potvynio, kuris antrąkart per paskutiniuosius kelerius metus vėl užliejo Pakruojį.
Gera žinia, kad Kruojos upelio ištakose Gudelių tvenkinio praeitais metais pažeista užtvanka atlaikė, ir pakruojiečiams bei pakely išsimėčiusių gyvenviečių, kaimelių bei vienkiemių gyventojams neteko išvysti devintosios bangos.
„Ar matėte cunamį?“, – dar gruodį hidrotechninių įrenginių specialistas klausė žurnalistės, rašiusios apie užtvankos avariją.
O gal šios apžvalgos pirmasis skyrelis nebeįdomus, nes potvynio vanduo nugarma į Latviją, o pinigų Gudelių užtvankos skylei užlopyti turbūt greitai nebus. Vėl ramu.
Saulė baigė ištirpdyti sniego kalnus, suverstus Šiaulių bulvare. Vienas iš miesto vadų teisybę sakė, kad pavasarį sniego neliks. Paprastai pasakyta. Pinigų nebuvo, nėra ir nebus.
Banali tiesa, nuolat kartojamas užkeikimas. Todėl laikas nebesišiaušti, neprotestuoti, neaimanuoti ir dėl smegduobių gatvėse, ir dėl šabakštynais virtusių žaliųjų miesto plotų, ir dėl naikinamų autobusų maršrutų, nors žvirkeliams asfaltuoti išleista dešimtis milijonų.
Pinigų nėra, todėl dovanotam arkliui į dantis nežiūri – sako garsus šiaulietis, idėjų kupinas dizaineris Vilius Puronas, sėkmingai Šiaulius puošiantis skardiniais baibokais, kurie, šios apžvalgos autoriaus nuomone, gražiai pritiktų kur nors pramonės parkuose, tačiau ne miesto viešosiose erdvėse, kurias skarda darko, sukarikatūrina. Šalta, aštru, tuščia.
Kaimyniniame Pakruojyje to paties autoriaus skardinės varnos, gal dešimtmetį tupėjusios ant miesto vartų, jau nukeltos, lizdas išardytas.
Šiaulių vadams V. Purono skardos patinka. Nors dovanotas arklys – be dantų, bet nereikia kurti miesto puošybos planų, organizuoti konkursų, rengti projektų. Pinigų nėra.
Manau, skardų mieste dar bus pristatyta – ir prie šventorių, ir po universiteto humanitarų langais, nors kažkur šalia – būreliai meno teoretikų, praktikų, urbanizatorių, estetų, miesto patriotų, senųjų šiauliečių ir šiaip grožiui labai jautrių personų. ( Žiūrėti Leonido Vorobjovo piešinį – aut. pastaba.)
Sakoma – žmonėms toks menas patinka.
Mums taip pat patiktų, jei nereikėtų mokėti už šilumą, viešąjį transportą ar laikytis šimtų kitų taisyklių ir nurodymų, kuriuos vos ne kiekvieną dieną pateikia būriai specialistų.
Todėl ir miesto puošyba neturi priklausyti nuo vieno žmogaus užsispyrimo, pažinčių, įtakos ir demagogijos, nes V. Puronas suras kur nors užmestą anais laikais daržovių parduotuvę puošusį didelį kopūstą ir kaip dar vieną paminklą proletkultui, stagnacijai ir nudvasintam technokratiniam mąstymui pakabins ant stulpo prie Savivaldybės.
Reikia manyti, kad vadams ir masėms kopūstas patiks, nes – gražu, prasminga ir ... dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
Erdvės prie Savivaldybės dar tiktų ir skardoms Ivano Krylovo pasakėčios „Gulbė, lydeka ir vėžys“ motyvais. Visi padarai vienose rogėse, o traukia į skirtingas puses.
Kuo ne Šiaulių tarybos totali dauguma: visos partijos pozicijoje, du nepriklausomi deputatai išsišokėliai (neprognozuojami) nustumti į šoną, postai išsidalyti, o ant kiekvienos banano žievės slystama.
Norėjo į pakraštį iš miesto centro išguiti ir išskaidyti tautinės mažumos mokyklą, o vos nesukėlė tarptautinio konfliktėlio, rizikavo supriešinti religines konfesijas.
Užsimojo prieš pradines mokyklas, bet nesurado argumentų, kodėl reikia naikinti puikiai veikiančias švietimo įstaigas. Vos ne vienintelis paaiškinimas – kitur keliais kompiuteriais bus daugiau.
„Valdžia dirba po paklode“ – užvakar rašyta „Šiaulių krašte": aiškėja, kad neformaliojo ugdymo centrus sugrūsti į vieną katilą paplanuota net nepasiaiškinus, ką jie veikia.
Žmonės, kaip figūros šachmatų lentoje.
Slidinėjama ant šiukšlių bus ne kartą. Šiukšlių Šiauliuose nestokojama, nes Administracijos direktorius Vladas Damulevičius paaiškino esąs „ne stiklų rinkimo specialistas“.
Pabaigai prisiminsiu graikų poeto Konstantino Kavafio chrestomatinį eilėraštį „Barbarų belaukiant“, kuris apibendrintų ir aukščiau išvardytas problemas problemėles ir dar šimtus kitų, ir apskritai mūsų viešosios erdvės situaciją, kurią vadiname labai paprastai: kur dursi, ten – skylė.
Poetas klausia, ko laukiama, kodėl nedirba Senatas, kur oratorių gražbylystės, kodėl taip anksti pabudo Imperatorius?
Atsakoma – ateina barbarai, priims dovanas ir valdžios regalijas, išleis įstatymus, nes „barbarams apkarto gražbylystė“. (T.Venclovos vert.) Tačiau gelbėtojai nepasirodė.
Tai pasakojimas ne apie Hanibalą prie vartų, bet apie politinę mirtį, užkalkėjusias visuomenės, bendruomenės kraujagysles. Barbarų nebėra: emigravo, civilizavosi, asimiliavosi, prisitaikė. Nebėra, kas įlietų šviežio kraujo.
K. Kavafis laikomas geriausiu moderniųjų laikų Viduržemio jūros regiono poetu. Poezijos genijaus tartas žodis nors ir prieš šimtą metų, nors ir ne apie Lietuvą, ir ne apie Šiaulius – o kaip pirštu į akį.
Gal ir Viliaus Purono baibokai – nėra didžiausia baisybė?
