Naujausios
Kodėl lietuvis nešiojasi liūdesį
Vasario 16-ąją Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje režisierius, rašytojas, dainų autorius Vytautas V. Landsbergis susitikime su miesto bendruomene kalbėjo apie Lietuvą, jos vaikus, brolius lietuvius ir save. Kodėl lietuvis nešiojasi savyje liūdesį? Į šiuos ir kitus klausimus režisierius bandęs atsakyti sau, kurdamas vaidybinį filmą “Kai aš buvau partizanas“, kurį pristatė šiauliečiams.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Lietuvoje suaugusiųjų liko nedaug
Ch. Frenkelio vilos salė buvo pilnutėlė. Sėdimų vietų neužteko. Nebe pirmą kartą Šiauliuose viešintis Vytautas V. Landsbergis susitikimą su miesto bendruomene pradėjo pasakojimu apie Viekšnių mokinukus — išvakarėse su jais kalbėjęs apie Lietuvą:
— Moksleiviams atostogos, jie gali neiti į mokyklą, o sugužėjo pilna salė. Nesuvaryti, nepriversti.
Moksleivių paklausiau: kaip jūs įsivaizduojate, kas yra meilė tėvynei? Kaip tas jausmas pasireiškia?
Bet užtenka pasiremti partizanų palikta metafora, kad Lietuva yra mylimoji. Tereikia Lietuvą įsivaizduoti kaip mylimą moterį, motiną, kurią kažkas gali nuskriausti, išniekinti — ir viskas tampa aišku.
Vaikas iš motinos reikalauja dėmesio, dovanų ir pyksta, jeigu to negauna. Bet užaugęs rūpinasi, kad motinai būtų gerai, ypač kai ji suserga, kai kamuoja depresija.
Kaip jai padėti? Vienas iš būdų — nusispjauti: ai, sena boba, kas iš jos gero? Važiuosiu geriau aš į Airiją, susirasiu gražią pamotę su dirbtiniais dantimis ir papais, kuri mane pamaitins. Tokie dalykai vyksta vaiko sąmonėje.
Deja, Lietuvoje yra labai daug vaiko sąmonės turėtojų. Jie kažkur važiuoja, kažko ieško, bet subrendę jie grįš padėti sergančiai motinai atsistoti ant kojų.
Tai mane motyvuoja būti čia, rūpintis Lietuva ir daug ką atleisti „vaikams“, kurie dar neužaugo. Suaugusių žmonių, tos sąmoningosios Lietuvos dalies, kuri būtų išsaugojusi tam tikrą genetinį paveldą, deja, liko nedaug.
Viekšniuose mačiau, jog auga karta, kuri išgelbės Lietuvą. Mačiau, kad genetinis kodas atsistato. Kaip gamtoje, kada ateina pavasaris ir pradeda krautis pumpurėliai. Tik reikia juos palaistyti dainomis, eilėraščiais, filmais.
Savo monologą auditorijai svečias paįvairino savo kūrybos dainomis ir poezija.
Kolektyvinė pasąmonė persiduoda
V. V. Lansbergis kalbėjo ir apie keistą lietuvio liūdesį. Prisipažino sau kėlęs klausimus: iš kur manyje tas liūdesys, savotiškas negerumas? Kur ir kodėl jis prasideda ir kur baigiasi?
Jo teigimu, atsakymus, o kartu ir stimulą filmui „Kai aš buvau partizanas“ atsirasti padiktavo gilinimasis į žmogaus jausmų psichoanalizę.
— Nepriklausomybės laikotarpiu mes prigaminome labai daug visokio meno, kuris nėra blogas, bet yra kitoks. Jis neveikia tautos genetinės atminties, gilesnių kodų.
Pradėjau analizuoti save. Klausiau savęs: ar tu esi džiugus, ar esi įsitempęs, nelaimingas, jautiesi nesaugiai?
Teko prisipažinti: iš tiesų aš jaučiuosi negerai.
Pradėjęs giliau domėtis psichoterapija, dvasinėmis praktikomis, supratau, jog mumyse užkoduota tautos patirtis leidžia atsiminti tuos dalykus, kurių pats nesi išgyvenęs.
Pavyko apčiuopti, kad pokario laikas, tie procesai, kurie vyko bunkeriuose, su manimi yra tiesiogiai susiję.
Kaip tai gali būti paaiškinama? Vienas iš būdų — egzistuoja kolektyvinė pasąmonė, kai tam tikra patirtis perduodama iš kartos į kartą.
Filmo „Kai aš buvau partizanas“ režisieriaus nuomone, jo kūrinys yra tarsi psichoterapinės metodikos ekspozicija.
— Labiausiai norėjosi parodyti ne patį karą, o vaiko — žmogaus jausmų psichoanalizę per praeities ir dabarties laiko prizmę.
Džiugu tai, kad Vilniuje vykusio psichoanalitikų kongreso dalyviai specialiai žiūrėjo filmą, po to tris valandas vyko diskusijos. Prieita išvados, kad menas gali padėti spręsti kai kurias tautos problemas.
Citata: Prigaminome labai daug visokio meno, kuris nėra blogas, bet yra kitoks. Jis neveikia tautos genetinės atminties.
SĄMONĖ: Režisierius, rašytojas, dainų autorius Vytautas V. Landsbergis: „Lietuvoje yra labai daug vaiko sąmonės turėtojų. Jie kažkur važiuoja, kažko ieško, bet subrendę jie grįš padėti sergančiai motinai atsistoti ant kojų.“
Jono TAMULIO nuotr.
