Naujausios
Kiek bekinčių dar vaikšto Lietuvoje?
Regina MUSNECKIENĖ
Būdamas dvidešimt šešerių jis viela prie medžio pririšo senutę, jos akivaizdoje iškasė duobę ir smogęs kastuvu, įmetė į tą duobę.
Atsėdėjęs devynerius metus, neva atpirko kaltę. Grįžo į laisvę.Vėl vaikščiojo tarp padorių ir patiklių žmonių. Mušė savo sugyventines. Girtavo. Jį teisė, bet nepasodino. Ne izoliavo, o integravo į visuomenę.
Seniūnija buvusį žudiką siuntė patiklioms senutėms suskaldyti malkų. Kad bent kelias valandas padirbėtų už gaunamas pašalpas.
Probacijos tarnyba, kurioje dirba dvi moterys ir vienas vyras, turėjo jį prižiūrėti, rūpintis jo socialine integracija.
Kražių žmonės bandė jį integruoti, nupirkdami jo iš miško parneštų uogų ir grybų, vadindami švelniai Rimučiu. Tik už akių kai kurie, žinodami jo baisią praeitį ir matydami nuožmų veidą, šnibždėdavosi: “juodasis Rimas”. Į akis bijojo pasakyti. Ką žinai? Dar ateis ir užmuš. Kaip tą moterį Anykščių rajone...
O jis vešėjo. Kerojo ir plėtėsi lyg piktžolė. Lupo savo sugyventines. Vogė iš geradarių, suteikusių jam būstą. Ir be atvangos gėrė.
O mes, visi padorūs mokesčių mokėtojai, jį vaišinome, nugnybdami iš varganų pensijų, atimdami iš vaikų mokslui ar sunkiai sergančių žmonių ligų gydymui reikalingas lėšas ir mokėdami Bekinčiui pašalpą. Neduoti pašalpos pragėrimui būtų įstatymo ir žmogaus teisių pažeidimas.
Kol vieną pirmadienį, pritrūkęs pinigų buteliui, jis išėjo žudyti. Paskui sekė antroji, trečioji ir ketvirtoji aukos. Tiek kainavo Kražių budelio išgertuvės. Kasdien po gyvybę...
Dabar, kai Kražių kapinėse atgulė keturios Bekinčio aukos, sukluso politikai. Prezidentė inicijuoja griežtesnį Probacijos įstatymą. Biurokratinės tarnybos kaltina viena kitą.
Vietos politikai jau kaltina žiniasklaidą šmeižiant Kražius, darant šou iš nelaimės. Ragina žmones neduoti interviu televizijoms ir laikraščiams. Patylėti, pakentėti. Pamiršti ir gyventi toliau. Užsikabinus stendą „Saugi kaimynystė“ arba „Saugiausia seniūnija“.
Kražių žudynės – tai ne vienintelis pratrūkęs pūlinys. Tokiais pūliniais apaugusi kiekviena seniūnija. Kiekvienas kaimas turi savą girtuoklį ar visą girtuoklių irštvą.
Liolių pakraštyje gyvena šeimynėlė, pas kurią vos ne kasdien rieda arba policija, arba greitoji pagalba. Suaugę pajėgūs vaikai geria iš tėvų pensijų ir savo pašalpų. Motina jau mirė. Kai mirs ir tėvas, gal ir jie eis žudyti dėl butelio? Pašalpos gali būti per mažai.
Panašių taškų yra ir Petrališkėje, ir Budraičiuose, ir Šedbaruose, ir Užventyje, ir pačioje Kelmėje... Kražiškiai irgi neilgai džiaugsis ramybe – girdėjo, jog netrukus suimtą Bekintį jų miestelyje pakeis Hansas, kuris jau turėtų grįžti iš įkalinimo vietos.
Kiek potencialių bekinčių vaikšto visoje Lietuvoje? Ar kas nors juos skaičiuoja? Turbūt ne? Nes visos biurokratinės įstaigos turi įdomesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, važiuoti į svetimas šalis “pasisemti” patirties, kurios niekas niekur nereikalaus pritaikyti. Rengti abejotinos naudos renginukus, įgyvendinti projektus, leisti lankstinukus, taikyti integracijos programas.
Arba tos tarnybos tiesiog neveiksnios. Sukurtos tik tam, kad kas nors būtų įdarbintas ir imtų atlyginimą. O net elementariausių priemonių darbui nesuteikiama. Teisinamasi, jog nėra pinigų. Ką gali nuveikti probacijos tarnyba neturinti net automobilio? Gal turėtų prašyti, kad pats nuteistasis atvažiuotų nusivežti savo tikrintojo?
Po skambiais tarnybų pavadinimais dažniausiai slepiasi visiškas bejėgiškumas, kurio tų tarnybų veikėjai kartais nė neslepia.
O problemos sprendimas gali būti labai paprastas ir ūkiškas. Naikinti priežastis, dėl kurių nutinka tokios tragedijos kaip Kražių žudynės. Priežastis – alkoholis, vedantis į visišką nužmogėjimą.
Liolių miestelį prieš pusmetį taip pat sukrėtė tragedija. Dvidešimtmetis nužudė devyniolikmetį. Du prarasti gyvenimai. Per alkoholį. Žudiku tapęs dvidešimtmetis buvo pavyzdingas mokinys, sportininkas, krašto apsaugos savanoris. Namuose daugybė padėkų ir apdovanojimų už sporto pasiekimus. Užteko vieną kartą persigerti, kad įvykdytų tokį baisų nusikaltimą.
Paprojektuokim tų vaikinų gyvenimą, jeigu mūsų šalies parduotuvėse iš viso nebūtų alkoholio. Auka būtų gyva. O žudiku tapęs jaunuolis toliau mokytųsi ginti Tėvynę. Veikiausiai, gyvos būtų ir visos keturios Bekinčio aukos.
Deja, valstybė, kurioje būtų visiškai uždraustas alkoholis – kažkas iš fantazijos srities. Lietuvoje kol kas tik nedrąsiai kalbama apie alkoholio prieinamumo mažinimą. Verslas pasipriešina. Užčiaupia burnas politikams. Ir vėl viskas nurimsta. Iki naujos seimorių kadencijos.
O Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė grėsmingus skaičius. Pagal išgerto alkoholio kiekį Lietuva užima trečią vietą iš 194 organizacijai priklausančių pasaulio šalių. Vienas vyresnis nei 15 metų žmogus per metus išgeria 15,4 litrų alkoholio. Atsiliekame tik nuo Baltarusijos, kurioje žmogui tenka po 17,5 litro ir Moldovos, kur tenka po 16,8 litro. Suvartoto alkoholio litrais pirmąsyk aplenkėme net Rusiją, kurią kaltiname lietuvaičiams perdavus pijokysčių “kultūros paveldą”.
Tokiais sparčiais tempais neiname į priekį nė vienoje gyvenimo srityje. 2011 – aisiais pagal alkoholio suvartojimą buvome aštuntoje vietoje. Tuomet išgerdavome tik po dvylika litrų per metus. Pakilome net penkiomis pozicijomis. Gyvenimas kai kam gerėja?
Valdžios ponai susitikimuose ir priėmimuose kilnoja taures. Tauta juos mėgdžioja. Tik žemiausieji liaudies sluoksniai nepasižymi subtilumu. Viena taure jų neužganėdinsi. Jeigu gerti, tai iki galo. Iki visiško nužmogėjimo. Jeigu neišmušime jiems iš rankų butelio.
Šiemet, liepos 9-ąją, Kelmės apylinkės prokuratūroje vyko pasitarimas, kaip spręsti alkoholizmo problemą. Po jo Kelmės rajono policijos komisariatas rajono Tarybai pasiūlė griežtinti prekybos alkoholiu licencijų išdavimo tvarką.
Siūlyta licencijas išduoti ribotam laikui, sprendimą duoti licenciją derinti su policija, prie alkoholiu prekiaujančių parduotuvių ir kavinių įrengti vaizdo kameras, o po 22 valandos filmuoti ir kavinių viduje, jeigu tai nėra uždaras vakaras, samdyti apsaugos darbuotoją, neleisti prekiauti alkoholiu miesto ir seniūnijų šventėse.
Iš užmojo mažinti alkoholio prieinamumą išėjo didelis piššš. Pritarta tik punktui išorėje įrengti vaizdo kameras ir neleisti prekiauti alkoholiu vienintelėje liaudies meno šventėje. Iš kelių politikams siūlytų „blogybių“ pasirinkta mažiausioji.
Kelmėje apstu prekybos tinklų, kur gali nusipirkti alkoholio ir tiesiog nusinešti į šventę. Arba eidamas iš anksto „pasidabinti“ namuose.
Kaipgi išguisi alkoholį, kai per seniūnijų ir kitas šventes garbūs svečiai eina į elitui paruoštas palapines ir vaišinasi nevengdami taurelės.
Ką ten vietiniai? Juk dar visai neseniai vienas girtas seimorius transliavo Seimo koridoriais, kitas lyg koks interlatras skraidė tarp valstybių, trečias, neva išlipęs iš alkoholio liūno, vaidina didvyrį televizijos laidose.
Kyla abejonių, ar tokie valdžios vyrai įgalūs sutramdyti alkoholio liejimąsi Lietuvoje.
