Naujausios
KOMENTARAS
Kažkas Šiaulių mieste mistiškai negerai
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Šiauliai, anot vieno mūsų pašnekovo, nepritaikyti gyventi žmonėms. Bet ir kapuose vietų nėra. Ką darysim, šiauliečiai?
Pamenu, tarybiniais laikais Šiauliai buvo tarsi eksperimentinis miestas. Įdomu, kokiame eksperimente dalyvaujame dabar, ir kas jį užsakė?
Nenustebčiau, jei kada nors kas nors rastų tokią ataskaitą su grifu „Visiškai slaptai“: “N šalies X miesto parkai ir poilsio zonos buvo specialiai apleisti, netvarkomi, ir pastebėta, kad šiame mieste užaugę žmonės neramiai jausdavosi, patekę į civilizuotai sutvarkytą ir išpuoselėtą aplinką, muistydavosi ir bandydavo slapta ją sujaukti iki jiems įskiepytos grožio sampratos. Atsipalaiduoti jie galėdavo tik šabakštynuose“.
Tokios mintys kilo su architektu A. Černiausku besilankant tariamuose miesto parkuose, prie vandens telkinių ir kitose unikaliose, tačiau neįtikėtinai apleistose Šiaulių vietose. Spausdinome publikacijų ciklą „Uždumblėjusių smegenų zonos“.
Ir bevaikščiojant per džiunglėmis tapusius parkus, darėsi vis baisiau ir baisiau, suvokiant, kad šiame mieste ciniškai nesirūpinama gyventojais.
Tą labai taikliai interviu laikraščiui pastebėjo miesto svečias, dailininkas iš Australijos Adolfas Vaičaitis, kuris, paklaustas profesionalios nuomonės apie mūsų miestą, tiesiai šviesiais pareiškė: „Šiauliai — nepritaikyti gyventi žmonėms“.
O tai gal visa Lietuva nepritaikyta? Juk baigia išsilakstyti?
Ne visai taip. Šiauliai šia prasme yra išskirtiniai visoje Lietuvoje.
Pačioje rašinių ciklo pradžioje publikavome nuotraukas ir žinias iš visų apskrities miesto parkų. Kelmė, Pakruojis, Radviliškis, Naujoji Akmenė, Joniškis, Kuršėnai — visi alei vieno puoselėja, gražina ar net iš ES projektų naujai įrenginėja savo parkus, švariai skuta upių pakrantes, pristato pleneruose kurtų ir miestams dovanotų medžio ar akmens skulptūrų.
Kur tik benuvažiuosi, visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose — nuo Kėdainių iki Druskininkų, nuo Linkuvos iki Rokiškio — bent jau parkeliai ir poilsio zonos iščiustyti.
Tada kyla įtarimas, kad Šiauliai — vienintelis miestas, kuriam tragiškai nesiseka su valdžia. Bet kad taip nesisektų per visą nepriklausomybės 20— metį, čia jau kažkas iš tiesų negerai...
Pabandėme ieškoti, kur pakastas šuo. Ir patys galvojome, ir skaitytojai komentaruose pateikė įvairių hipotetinių teorijų...
Štai viena įžvalgi komentatoriaus teorija Šiaulius vaizduoja, kaip vieną didelę geležinkelio stotį, kurioje gyventojų nėra — tik tranzitiniai keleiviai ir stoties administracija. Administracija rūpinasi keleivių patogumu, tai yra tuo, kad jie čia neužsibūtų.
„Eina kalbos, kad jei mirtum šiame mieste, gali kilti problemos palaidoti. “NĖRA VIETŲ“ — užrašas kaip padoriam bufete ant durų“, — rašė komentatorius.
Kitas mūsų skaitytojas apverktiną miesto parkų būklę tiesiogiai siejo su paskutinių trijų kadencijų miesto Tarybos narių bei savivaldybės vadovų polinkiais, įpročiais bei interesais.
„Kai gyveni Kurtuvėnų draustinyje, nususę Šiaulių parkeliai yra giliai nusispjaut. Kai tesidomi TIK krepšiniu ir alum — menai, architektūros ir kultūros yra dzin. Kai svarbiausia — trintis priėmimuose, pristatymuose ir vipų baliukuose, suoleliai parke ir pasivaikščiojimai gamtoj tikrai nerūpi“, — kritikavo laikraščio skaitytojas.
Buvo iškelta dar viena hipotezė.
Gal Šiauliai tiesiogine ir perkeltine prasme dumblėja todėl, kad neturi upės? Juk upė simbolizuoja vyksmą, kaitą, nuolatinį atsišviežinimą, o ežerai ir prūdeliai, kuriais mes visai pagrįstai didžiuojamės — tam tikrą stagnaciją?
Bet kuris feng-šui specialistas patvirtintų, kad tai, jog mes savo laiku per miestą tekėjusį Rūdės upeliuką sukišome į kanalizacijos vamzdį, o stebuklinguosius Prūdelio šaltinius ištrynėme iš istorinės atminties, dabar mums bumerangu ir atsisuka.
Blogiausia, kad mes, metai po metų pratinami prie tokio gyvenimo dekoracijų, iš tiesų baigiame su tuo ir apsiprasti.
Kai prie vieno iš labiausiai apleistų miesto parko pakraščių sutiktos šiaulietės teiraujamės nuomonės apie parką, ji sako, kad šiaip parkas labai gražus. Tik truputį reikėtų sutvarkyti. Moterie! — norisi šaukti, — juk tai džiunglės su dilgėlėmis vietoj lianų!
Rašėme, kaip viena klaipėdietė buhalterė per socialinius tinklalapius taip sujudino miesto bendruomenę, kad į pirmą talką miesto parke susirinko per 1000 žmonių, buvo surinkti parašai miesto tarybai ir merui, susikūrė judėjimas „Klaipėdieti, atgaivink savo miesto parką“, kuris bando daryti įtaką savivaldybei, ją kontroliuoti ir net padavė savivaldybę į teismą.
Šiauliuose gi tokios varomosios jėgos nėra. Nekyla nei miesto inteligentai, nei buhalteriai, niekas viešai nesipiktina ir nerenka parašų.
Belieka tikėtis, kad iš Talkšos iškasus dumblą, vieną dieną ūmai nuskaidrės ir visų smegenys. Ypač tų, kurie turi dirbti dėl miestiečių.
