Kas yra permainos?

Kas yra per­mai­nos?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Rin­ki­mai į Sei­mą pa­li­ko keis­tą ne­ska­nu­mą gal­vo­se ir šir­dy­se. Nes­ka­nus bu­vo ir prieš­rin­ki­mi­nis lai­ko­tar­pis, kai, kur­piant skan­da­lus, bu­vo pai­nio­ja­mos pra­smės ir ad­re­sa­tai, opo­nen­tams lip­do­mos sve­ti­mos kal­tės ir tuo pa­čiu kvai­li­na­mas rin­kė­jas. Tar­si jis nie­ko ne­sup­ras­tų ir neiš­ma­ny­tų lyg tik­ras run­ke­lis, ku­riuo kai­mie­čius kaž­ka­da „pa­krikš­ti­jo“ tau­tos pa­triar­chas.

Są­moks­lu kve­pė­jo ir nau­jo­ji kom­piu­te­ri­nė sis­te­ma, del­su­si lai­ku pra­neš­ti duo­me­nis.

Iš­min­ties ir tvir­ty­bės iš že­mės pa­si­se­mian­ti pro­vin­ci­ja ne­si­lei­do su­ve­džio­ja­ma ir bal­sa­vo už sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dui ar­ti­miau­sius „vals­tie­čius“. Taip jie su­pra­to per­mai­nas. Kuo ne per­mai­na? Juk "vals­tie­čiai" ir ža­lie­ji nie­kuo­met ne­tu­rė­jo dau­gu­mos Sei­me.

De­ja, li­be­ra­lo val­do­mas Vil­nius per­mai­nas su­pra­to kaip grį­ži­mą į kon­ser­va­to­rių ir li­be­ra­lų, ku­riems Eli­gi­jaus Ma­siu­lio skan­da­las, at­ro­do, nu­rie­dė­jo lyg nuo žą­sies van­duo, glė­bį. Sos­ti­nė lė­mė, kad lenk­ty­nė­se dėl man­da­tų tur­tin­guo­sius gi­nan­tys kon­ser­va­to­riai vie­nu man­da­tu ap­len­kė žem­dir­biš­ką­ją pro­vin­ci­ją.

Pro­vin­ci­jos rin­kė­jas, no­rė­jęs pa­mo­ky­ti so­cial­de­mok­ra­tus, pa­ts at­si­dū­rė spąs­tuo­se.

At­ro­do, jog į spąs­tus ki­ša­mi ir rin­ki­mus be­veik lai­mė­ję „vals­tie­čiai“. Pa­jau­tu­sios, ko­kia ga­lin­ga kon­ku­ren­te ga­li tap­ti iki šiol vos vie­ną ki­tą man­da­tą par­la­men­te tu­rė­ju­si Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga, sis­te­mi­nės par­ti­jos už­si­mo­jo „suės­ti“ ją gy­vą. Ly­giai taip pat, kaip sis­te­min­gai ėda­mi ir nuo­lat nie­ki­na­mi po­pu­lia­ru­mo tarp rin­kė­jų ne­sti­gę "dar­bie­čiai" ir "tvar­kie­čiai".

Prieš rin­ki­mus į gal­vas bu­vo ka­la­ma kli­še ta­pu­si fra­zė: „bal­suo­ti už per­mai­nas“. Kas gi ne­no­ri per­mai­nų? Juk ne pro ša­lį pa­si­keis­ti iki gy­vo kau­lo įgri­su­sius se­nus bal­dus. Išk­li­juo­ti sie­nas nau­jais ap­mu­ša­lais. Su pra­kti­niais sa­vo no­rais žmo­nės ir sie­jo per­mai­nas. Bet, tik­riau­siai, ne­pa­mąs­tė, jog per­mai­nos ga­li bū­ti ir blo­gos. Juk no­rint per­mai­nų šei­mo­je ne­bū­ti­na keis­ti vy­rą ar žmo­ną.

Rin­ki­mų nak­tį ma­tė­me, kaip šo­ko jau­na­sis Lands­ber­gis, tai­kan­tis į mi­nist­ro – pir­mi­nin­ko kė­dę. Ar ne to­dėl, kad jam jau bu­vo nu­ma­ty­ta ta kė­dė, jis ir grį­žo iš Briu­se­lio, ku­rį „paė­mė“ be jo­kio var­go ir be ko­vos? Ar ne­sle­pia­mas val­džios troš­ku­lys ža­da ką nors ge­ro? Ar tas ne­val­do­mas džiaugs­mas tik­rai dėl no­ro pa­dė­ti tau­tai? O gal dėl iš­si­pil­džiu­sios sva­jo­nės lyg ka­ra­liui pra­tęs­ti val­džios di­nas­ti­ją ir pir­miau­sia pa­dė­ti sau? Sa­vo šei­mai, sa­vo par­ti­jai? Gal dar Vil­niui, jei­gu, kaip ža­dė­jo, pri­trauks in­ves­ti­ci­jų.

Mai­ša­ly­nė, pra­si­dė­ju­si prieš rin­ki­mus, tę­sia­si. Li­be­ra­lų ir kon­ser­va­to­rių tan­de­mas, dar ne­vi­siš­kai lai­mė­jęs rin­ki­mus, neiš­ken­tė ne­pa­ro­dęs sa­vo tik­ro­jo vei­do – jau ne­be­no­ri bal­suo­ti už nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so pa­kei­ti­mus, ku­riuos pa­siū­lė Pre­zi­den­tė. Įdo­mu, ko­kį žo­dį da­bar tars ša­lies va­do­vė, kai jos nuo­mo­nę ig­no­ruo­ja sa­vi?

Ji, pa­si­nau­do­da­ma sa­vo pa­rei­go­mis ir au­to­ri­te­tu, šiuo­se rin­ki­muo­se su­vai­di­no ne epi­zo­di­nį vaid­me­nį išanks­ti­nio bal­sa­vi­mo me­tu iš­mes­da­ma opo­zi­ci­jos įsi­kąs­tą fra­zę: „bal­sa­vau už per­mai­nas“. Ir ne­bū­ti­na bu­vo pa­sa­ky­ti už ką. Aiš­ku, prieš ką bal­sa­vo.

Keis­tai nu­skam­bė­jo ir Pre­zi­den­tės pa­sa­ky­mas: „kad ma­žiau vog­tų“. Išei­tų, jog vog­ti ga­li­ma. Tik rei­kė­tų ma­žiau... O gal šiek tiek ap­dai­riau, kad nie­kas ne­pas­te­bė­tų? Tik kaip nu­sei­kė­ti – dau­giau ar ma­žiau? Ma­žiau va­gian­tys ga­li pa­si­sem­ti ma­žiau sau­jų. Bet jų sau­ja ga­li bū­ti di­des­nė.

Per­mai­nas dau­ge­lis rin­kė­jų sie­jo su nau­ja po­li­ti­ne jė­ga, ta­čiau per­sva­rą pel­nė se­ni kaip pa­sau­lis tik jau­nais vei­dais pa­si­puo­šę kon­ser­va­to­riai.

De­ja, bu­vo ir to­kių, ku­rie tie­siog pro­tes­ta­vo prieš jų lū­kes­čių ne­spė­ju­sius iš­pil­dy­ti so­cial­de­mok­ra­tus, to­dėl bal­sa­vo už pa­grin­di­nius jų prie­ši­nin­kus. Ar ši sis­te­mi­nė par­ti­ja, nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džios val­džiu­si pa­kai­to­mis su so­cial­de­mok­ra­tais, ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­ma su per­mai­no­mis? Juk tu­rė­jo ne vie­ną pro­gą iš­ves­ti tau­tą į pa­ža­dė­tą­jį ro­jų. Bet to ne­pa­da­rė!

At­virkš­čiai, 2008 – 2012 me­tais, pri­si­den­gu­si kri­ze, įvyk­dė nak­ti­nę re­for­mą, di­di­no PVM ir ki­tus mo­kes­čius, nu­kar­pė at­ly­gi­ni­mus, nu­rė­žė po pu­sę pen­si­jos dir­ban­tiems pen­si­nin­kams ir po ge­rą ga­ba­lą ne­dir­ban­tiems. Iki šiol ne­ga­li at­si­gau­ti švie­ti­mo sis­te­ma.

De­ja, da­lis rin­kė­jų per ket­ve­rius pa­sta­ruo­sius me­tus, pa­si­ro­do, vis­ką jau už­mir­šo. Prieš pat rin­ki­mus vie­šo­je erd­vė­je pa­si­ro­dė Pen­si­nin­kų są­jun­gos laiš­kas, ku­ria­me so­cial­de­mok­ra­tams pri­skir­tos ne tik jų pa­čių, bet ir kon­ser­va­to­rių nuo­dė­mės, pra­de­dant pen­si­jų nu­rė­ži­mu, bai­giant bran­gaus du­jų ter­mi­na­lo nuo­ma.

Kas ga­li pa­neig­ti, jog tai ne­bu­vo tiks­lin­ga par­ti­jos, tarp pen­si­nin­kų tu­rin­čios di­džiau­sią da­lį elek­to­ra­to, stra­te­gi­ja?

Juk prieš kiek­vie­nus rin­ki­mus at­si­ran­da koks nors pro­jek­tas, ku­rio tiks­las atim­ti rin­kė­jų bal­sų. Per 2008 – 2012 me­tų rin­ki­mus „ at­si­temp­ta“ Va­lins­ko „cheb­ry­tė“, ket­ve­rius me­tus mi­to iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų.

Šiuo­se rin­ki­muo­se – Pu­tei­kio ir Kri­vic­ko koa­li­ci­ja, ku­ri nė ne­sle­pia no­rė­ju­si atim­ti bal­sų ir su­žlug­dy­ti Dar­bo par­ti­ją. Nors pa­tiems ne­pa­vy­ko pra­si­brau­ti į Sei­mą, bet už­duo­tis at­lik­ta – Dar­bo par­ti­jos Sei­me ne­bus.

Ko­dėl jos ne­tu­rė­jo bū­ti? Gal to­dėl, kad nuo­lat my­nė ant kul­nų kel­ti mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą? Kad pa­si­prie­ši­no šu­nų ir ka­čių ženk­li­ni­mui? Lie­tu­vių vai­kų gro­bi­mui?

Par­ti­jos ly­de­riai ne­pra­puls. Ma­zu­ro­nis to­liau dirbs Eu­ro­pos Par­la­men­te. Grau­ži­nie­nė, ga­vu­si so­li­džią išei­ti­nę kom­pen­sa­ci­ją, grįš į Uk­mer­gę ar­ba liks Vil­niu­je. Gai­la tik žmo­gų dar šiek tiek gy­nu­sių  idė­jų.

Ne už so­cial­de­mok­ra­tų pa­siū­ly­tą sta­bi­lų ėji­mą į prie­kį, o už stai­gius po­ky­čius bal­sa­vę lie­tu­vai­čiai da­bar svars­to, kas bus to­liau.

Tu­ne­lio ga­le jau lyg ir ma­tė­si ma­ža švie­se­lė: ki­lo mi­ni­ma­lūs at­ly­gi­ni­mai, grą­žin­ta da­lis kon­ser­va­to­rių nu­sa­vin­tų pen­si­jų, au­go bend­ra­sis vi­daus pro­duk­tas, ki­lo eko­no­mi­ka. Bet žmo­nės lyg stai­ga ata­kę ka­čiu­kai, pa­ma­tę švie­są, pa­no­ro nu­si­ka­bin­ti pa­čią sau­lę.

Ko­kia sau­lė jiems švies – „vals­tie­čių“ ar kon­ser­va­to­rių pa­ro­dys ant­ra­sis Sei­mo rin­ki­mų tu­ras. Ja­me dėl man­da­to var­žy­sis 42 kon­ser­va­to­riai, 40 „vals­tie­čių“ ir 21 so­cial­de­mok­ra­tas.

Kam ta sau­lė bus karš­tes­nė – kon­to­ro­se sė­din­čiam eli­tui, Mal­jor­ko­je be­si­var­tan­tiems tur­tuo­liams ar į že­mę be­si­ka­bi­nan­čiai pra­kai­tuo­tai pro­vin­ci­jai?