Naujausios
Kas užaugino monstrus?
Rita ŽADEIKYTĖ
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvą stingdo vienas po kito žiaurūs nusikaltimai. Operatyviai sulaikomi įtariamieji, dėliojamos kraupios nusikaltimų aplinkybės.
Įtariami žudikai – vos dvidešimtmetį perkopę. Karta, kurios vaikystėje, paauglystėje jau buvo nebe mašinytės ir „alimbamba“. Tai karta, išauginta kompiuterinių žaidimų. Tų, kur reikia išžudyti iš už kampų išlendančius priešus, kad pasiektum aukštesnį lygį. O tie priešai turi po kelias gyvybes. Ištaškei vienąkart virtualiu kulkosvaidžiu, priešas atgyja, tada vėl gali jį žudyti.
Taip augo nemaža dalis vaikų, kuriuos auklėjo ne pedagogai, amžinai laiko ir noro užsiimti su vaikais neturintys tėvai, o virtualus pasaulis, mokantis žudyti ir kuriantis iliuziją, kad žudymas yra panašiai toks pat užsiėmimas, kaip pavalgyti ar nueiti į tualetą.
Šiandien tie žaidimai persikėlė į realybę.
Pamenat, kaip prieš gerus dešimt metų mąstanti visuomenės dalis sukilo prieš žiaurių žaidimų platinimą. Niekas tada per daug iš valdžios, policijos atstovų nesiklausė, padiskutavo ir pamiršo.
O paaugliai toliau nesitraukė nuo jų pasaulio suvokimą keitusių žaidimų, kuriuose vaikui tenka žudiko vaidmuo. Juk ir pastarųjų dienų kraupūs nusikaltimai nebuvo koks nors super apiplėšimo planas. Tai labai panašu į pasismaginimą žudant. Trisdešimt dūrių peiliu į kūną... Padegtas automobilis su dar gyva mergina...
Aiškėja ir tai, kad įtariami žudikai galėjo būti apsvaigę nuo narkotikų.
Didžiulę patirtį dirbant su narkomanais turinti gydytoja nupiešė tokį dvidešimtmečio narkomano portretą: žiaurus, vartojantis žymiai didesnes dozes, nei, pavyzdžiui, senosios kartos narkomanai, visokio sumaišyto „marmalo“, visiškai bukas tuščiagalvis be jokių vertybių ir principų.
Jeigu senosios kartos narkomanų dažniausi nusikaltimai – pavogti kavos pakelį ar kvepalų buteliuką iš parduotuvės, tai jaunosios kartos narkomanams jau reikia žymiai aštresnių pojūčių, pavyzdžiui, žudyti be jokio tikslo.
Kiek šalyje gali būti jaunų narkomanų? Gydytoja giliai atsiduso: jaunų narkomanų tarp savo pacientų ji beveik neturi. Jie į gydytojus nesikreipia, kaip tai daro narkomanai su stažu.
Bet narkotikus vartoti pradeda vis jaunesnio amžiaus nesubrendę, neišsilavinę asmenys ir jų vis daugėja. Kokie gali būti narkomanijos mastai, niekas tiksliai negali pasakyti. Viena aišku, jie milžiniški ir nebevaldomi.
Prie šios gydytojos durų sutikau jauną merginą, tiksliau, beveik vaiką. Ji snaudė atsisėdusi prie durų, vėliau gydytoja paaiškino, kad ką tik buvo pavartojusi. Purvinos panagės, nepraustas veidas, ryškiai išdažytos akys. Mačiau ją ir po vizito pas gydytoją. Ji jau nebebuvo panaši į snaudžiančią paaugliukę. Telefonu ji kažkam žėrė „k“, „b“, „n“, „nekentėsiu, varau paimti“.
Prisimenu, kaip vieno mažo miestelio mokinukė papasakojo, kaip prie mokyklos narkotikų platintojai siūlo vaikams narkotikų. Į kovą su žurnalistu, bet ne su narkotikų platintojais pakilo net pats miestelio policijos viršininkas.
Prisimenu ir į spektaklius panašius Šiaulių miesto savivaldybės Narkotikų kontrolės komisijos posėdžius, kai buvo skirstomi pinigai, skirti narkotikų vartojimo prevencijai mieste. Didžioji dalis pinigų atiteko darbuotojų, kurie neva turėjo bendrauti su narkomanais, algoms. Dalis skirta lankstinukams.
Kol mes miegojome, išaugo nauja narkomanų karta. Kuris kitas iš mūsų atsidurs degančioje bagažinėje su trisdešimt peilio dūrių?
