Naujausios
„Šiaulių krašto“ diskusija
Kieno interesus gina savivaldybės?
Šiaulių miesto taryba viešąsias miesto erdves dosniai dalija verslininkams. Savivaldybės sklypas prie Kaštonų alėjos jau paskirtas privačioms bendrovėms, amfiteatras atiduodamas verslui. Istorinį Ch. Frenkelio kaminą parduoda plytoms. Žagarėje Joniškio rajono tarybos narys Kostas Vozbutas aktyviai veikia prieš „blogų mergaičių“ namų atidarymą Žagarėje, kur turi verslo interesų. Mergaitėms numatytame pastate jau piešiami viešbučio kontūrai.
Ar išrinktieji turi valdyti? O gal tarnauti visuomenės interesams?
Kas nustatė istorinių vertybių kainą?
Zenonas SABALYS, Šiaulių miesto garbės pilietis:
— Buvo laikas, kai keletas politikų marino Šiaulius, o visuomenėje vyravo nuomonė, jog Šiauliai — mirštantis miestas. Iš tos nuostatos, atrodo, išlipome, nors tokie politikai — tebedirba.
Šiuo metu visuomenėje kyla nauja nerimo banga dėl vadinamosios miesto širdies, bulvaro, ir jame esančių viešųjų erdvių likimo.
Mano nuomone, galimi trys jo ateities variantai. Vienas iš jų — rūpintis ir puoselėti, kitas — nesikišti ir netrukdyti, o trečias — numarinti atnaujintą gatvę. Pastarasis paprasčiausias.
Aiškindami, kad mokinių mažėja, uždarykime Didždvario gimnaziją ir atidarykime joje prekybos centrą. Konservatoriją iškelkime į miesto pakraštį arba Akmenę. Parduokime „Žiburio“ knygyną, panaikinkime amfiteatrą — ir bulvaro dvasios, nėra.
Savivaldybėje svarstant pastatų ir viešųjų erdvių pardavimo klausimus, kalbos paprastai sukasi apie pinigus: yra jų ar nėra?
Bet jeigu aš neturiu pinigų naujam kostiumui pasisiūti — lopau ir bandau išvalyti senąjį.
Tas pats ir su Frenkelio kaminu, kuris parduodamas plytoms. Ar tikrai rekonstruoti brangiau negu nugriauti? Bet tuomet klausimas, kas yra paveldas, istorinė vertybė ir kas gali nustatyti jos kainą? Mano žiniomis, kaminas yra pastatytas ant ąžuolinių polių, tuo pačiu principu, kaip Sankt Peterburge šv. Isakijaus soboras. Inžineriniu požiūriu tai unikalu, bet vargu, ar kas tuo išsamiau domėjosi?
Prisiminkime, kaip šalia Prisikėlimo aikštės atsirado „Vilniaus bankas“. Graži dėžė iš plieno ir stiklo. Dabar bankui tiek patalpų nebereikia, per didelį pasistatė, nuomoja.
O kas būtų atsitikę, jeigu jis nebūtų pastatytas?
Pačiame miesto centre būtų buvęs gražus skveras. Be to, ši vieta mano darbo Vykdomajame komitete laikais (Z. Sabalys dirbo miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, atsakingu už miesto statybą ir infrastruktūrą), 1986-aisiais, buvo rezervuota reprezentacinei koncertinei salei prie Dramos teatro. Buvo planuojama šios erdvės jokiu būdu neužstatyti, palikti, nes buvo manoma, kad tokios salės miestui reikės. Užstatė, neišsaugojo.
Dabar neturime, kur švęsti Vasario 16-osios. Prisikėlimo aikštėje vėliava pakeliama ir pasiūloma eiti į koncertą Kultūros centre. Viskas.
Valdžios misija yra nepagadinti ir nepaskubėti. O kuomet šitaip skubama išparduoti, išnuomoti, kas uždraus žmonėms galvoti, jog taip elgtis verčia ieškojimas, kaip grąžinti skolas ir ruošimasis būsimiesiems rinkimams?
Citata: „Bet jeigu aš neturiu pinigų naujam kostiumui pasisiūti — lopau ir bandau išvalyti senąjį.
POZICIJA: Zenonas Sabalys, miesto garbės pilietis: „Valdžios misija yra nepagadinti ir nepaskubėti.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
