Kaip gyveni, bedarbi?

SAVAITĖS DISKUSIJA

Kaip gyveni, bedarbi?

Tokią šios savaitės diskusiją pasiūlė patys skaitytojai. Kaip verstis sumažėjus pajamoms? Ar įmanoma greitai susirasti kitą darbą? Su kokiais išbandymais tenka susidurti, pravėrus Darbo biržos duris? Pasidalykime patirtimi ir patarimais.

Nedarbas atvertė kitokio gyvenimo puslapį

Šiaulietė mokytoja darbo neteko prieš porą metų. Per tą laikotarpį moteris patyrė daug pačiai sau netikėtų atradimų. „Darbo vieta suteikia saugumo jausmą, bet paradoksas: jos netekus, mano gyvenimas tapo įdomesnis“, — sako šiaulietė.

Sigita STONKIENĖ

siga@skrastas.lt

„Pabundi — ir visa diena tavo“

Penkiasdešimt dvejų metų šiaulietę vakar apie pusiaudienį sutikome „Saulės“ bibliotekoje, Šiauliuose. Moteris nenorėjo atskleisti savo tikrojo vardo, bet sutiko pasidalyti dvejų metų nedarbo patirtimi.

Ji yra ne krizės, o greičiau demografinės situacijos auka: mokytoja buvo atleista, nes sumažėjo moksleivių skaičius.

Gavusi atleidimo lapelį, nepuolė į neviltį. Tiesa, iškritusi iš „voverės rato“, kuriame sukosi daugelį metų, iš pradžių viduje jautė keistą tuštumą, kai “pabundi iš ryto — ir visa diena tavo“. Reikėjo sugalvoti, ką su ta diena veikti.

Tuojau po atleidimo užsiregistravo Darbo biržoje. Pusę metų lankė kvalifikacijos kursus, įgijo vadybininkės kvalifikaciją. Deja, per tuos dvejus metus nei mokykloje, nei tinkamos vadybininkės vietos neatsirado.

Kaip turinčiai nekilnojamojo turto, bedarbio pašalpa moteriai nepriklausė. Bedarbė pradėjo mokyti vaikus namuose. Taip užsidirba šiokių tokių lėšų pragyvenimui ir kartu bando neprarasti kvalifikacijos, jeigu mokykloje atsirastų laisva vieta.

Tik tada, kai tapo bedarbė, ji padarė išvadą: darbas įstaigoje suteikia socialinio saugumo jausmą, bet sukelia įtampos ir įsuka į rutiną, kai visos dienos tampa viena į kitą panašios.

„Bedarbio dalia turi vieną pagrindinį minusą: tu nesi socialiai saugus ir ramus dėl ateities. Bet linkėčiau nenusiminti. Kai vienos durys užsidaro — atsirado kitos. Tik reikia būti stipriam ir pačiam norėti jas praverti“, — sako moteris ir pabrėžia, jog ir netekusi darbo, visus savo žingsnius planuoja labai konkrečiai ir nė kiek ne mažiau nei tada, kai dirbo mokykloje.

Kita medalio pusė

Per dvejus nedarbo metus moteris iš naujo atrado biblioteką ir perskaitė daugybę įdomių knygų, nes mokykloje visą laisvalaikį surydavo metodinė literatūra.

Lankydamasi bibliotekoje, moteris sužinojo, kad skaitykloje galima savarankiškai mokytis kalbų už dyką. Galima naudotis garso įrašais, specialiais kalboms mokytis sukurtais filmais, žodynais ir tekstais. Leisdama vakarus skaitykloje, ji pramoko ispanų, švedų kalbų, patobulino anglų kalbą.

Mokėsi, nes galvojo apie ateitį: jeigu Šiauliuose darbo neatsiras, būtina numatyti atsarginį variantą. Ji specialiai susipažino su užsienyje dirbančiais lietuviais. Užmegzti kontaktus padėjo draugai: „Taip per draugus, pažįstamus ir susipažinome“.

Mokytoja netgi susipažino su patikimais vežėjais, kurie į užsienio šalis nuveža „nuo durų iki durų“.

Praėjusią vasarą moteris, specialiai susitaupiusi pinigų, išsiruošė į Ispaniją. Nuvyko pas draugus, o kad užsidirbtų kelionei atgal, kurį laiką dirbo. Su pasitenkinimu suprato, kad jos mokslai bibliotekos skaitykloje nenuėjo veltui: nors ir sunkiai, ispaniškai susikalbėjo. Po kurio laiko pas kitus draugus, dirbančius Švedijoje, išbandė ir švedų kalbos žinias.

„Paradoksas, bet kai netekau darbo, mano pažinčių ratas išsiplėtė — turiu daugiau laiko bendrauti, pažinti, keliauti, lankytis įvairiuose renginiuose, tvarkyti savo laiką taip, kaip patogu man pačiai,“ — sako.

Jeigu ir ateityje Šiauliuose darbo neatsiras, buvusi pedagogė vėl važiuos į Įspaniją. Draugai padės įsidarbinti, bet svarbiausia — patobulinti ispanų kalbos žinias. Mat bedarbė mokytoja puoselėja svajonę: kada nors, kai jau gerai kalbės ispaniškai, grįžusi namo, pati susikurs sau darbo vietą — įkurs ispanų kalbos mokymo kursus.