Naujausios
JAUNIMO KODAS
Į atvirumo testo klausimus atsako šiaulietis menotyrininkas, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros lektorius, Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto Meno istorijos ir teorijos katedros doktorantas ir dėstytojas Remigijus VENCKUS:
1. Kokiais keliais žodžiais apibūdintum save?
— Daug kas pastebi manyje glūdint diplomatines savybes. Kai kurie kolegos girdėdami mano analizuojamas parodas ir skaitydami tekstus regi netikėtas, bet taiklias įžvalgas, matyt, esu įžvalgus. Esu linkęs į avantiūras. Kartais net pats save nustebinu. Už kiekvieną savo veiksmą atsakau tik pats ir dėl to esu ramus. Esu impulsyvus, gal tai — viena iš mano blogybių. Nekenčiu melo, nors neatmetu galimybės, kad kartais tenka ir pačiam sumeluoti. Gal dėl šios savo savybės parodau žmonėms, kad jų nemėgstu, jiems būnant šalia, tampu irzlus. Esu reiklus idealistas, tikriausiai dėl to manęs nemėgsta dauguma studentų. O visumoje esu meno maniakas, negaliu be jo gyventi.
2. Dėl ko tau gėda?
— Nevengdamas tiesos, kartais lepteliu ne vietoje tai, ko nereikia. Šiaip gėdos jausmą bandau išgyvendinti ir man tai neblogai sekasi. Seniau gėdydavausi savo kūno. Ir dabar esu per daug liesas. Dabar, kai man jau beveik 28 ir, matyt, dėl mano figūros man vis dar duoda 22— 23-ejus metus, o parduotuvėje, perkant alkoholį, vis dar prašo paso, jaučiu, kad tebetelpu į šiuolaikinių jaunuolių stereotipus. Dėl to džiaugiuosi.
3. Jeigu tau linktų gyventi tik viena diena, ką dabar darytum?
— Atsiduočiau hedonistiniams malonumams. Nueičiau į muziejų, palaižyčiau Vincento van Gogo „Saulėgrąžų“ paveikslą, atsikąsčiau Pablo Pikaso “Avinjono merginos“ krūties, Leonardo da Vinčio “Moną Lizą“ pabučiuočiau į lūpas, o mėgstamo kino filmo, Dereko Jarmano “Sodo“ juostą suvalgyčiau, kaip mišrainę. Kadangi esu menotyrininkas, pasistengčiau suvokti meno kūrinį kitaip, savo potyrius aprašyčiau ir juos pavadinčiau “Kaip aš vieną dieną gyvenau ir per trumpą laiką įsisavinau meno kūrinius“.
4. Ką manai apie partnerių gyvenimą ne santuokoje?
— Aš — „už“ tvirtą, tyrą ir nesuklastotą meilės jausmą ir nesvarbu tos pačios ar priešingos lyties atstovui, gyvenant “susimetus“ ar susituokus.
5. Ar esi „už“ ar “prieš“ eutanaziją?
— Kiekvienas turi teisę į gyvybę, tačiau kyla klausimas: „Ar visos su gyvybe susijusios gyvenimo akimirkos yra kokybiškos?“. Ištisas valandas ar savaites merdintis žmogus kelia skausmą ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Artimo žmogaus merdėjimas prieš jautrios asmenybės akis jo sieloje gali palikti traumą, prilygstančią kovos karo lauke išgyvenimams. Manau, kad eutanazija turi būti legalizuota, tačiau ji neturi virsti preke.
6. Kaip vertini abortų draudimą?
— Baisiau už eutanaziją. Nesuprantu, kaip galima nužudyti savyje gimstantį stebuklą. Galiu priimti vos kelias išimtis: jei tikrai vaisius pasaulį išvys apsigimęs, ir jei vaisiaus gimimas kelia pavojų motinai.
7. Ar mielai aukoji prašantiems paramos?
— Retai. Nežinau, gal esu šykštus? Žinoma, gaila senų žmonių, sėdinčių invalidų vežimėliuose, nevalgiusių alkoholikų atžalų, tačiau negaliu būti atsakingas už visų gerovę. Mieliau pinigų duodu savo mamai ar močiutei, draugams, kurie šiandien negauna algos. Mano močiutė užklydusiam benamiui visada duoda maisto. Aš pasisakau „už“ tokį šelpimą. Labiausiai nepasitikiu televizinėmis labdaros akcijomis.
8. Kas gali būti blogiau už ekonominę krizę?
— Atsakymą turbūt visi žino — dvasinė krizė. Man baisiausios būna kūrybinės krizės, aš jas išgyvenu dažnai. Nieko brangaus neturiu išskyrus kūrybą, ji man — labai svarbi. Nors menininkai — daugiau ar mažiau atsiskyrę, tačiau ir mums labai svarbūs artimieji, dėl to šeimos krizės taip pat būna itin skaudžios.
9. Radai 1000 litų, ką su jais darysi?
— Jei nėra pinigų savininko arba neįmanoma jų grąžinti, paskirsiu juos menui ir kultūrai. Jei už juos neįsigysiu kūrybinių priemonių, tuomet įsigysiu man svarbias kultūros ir filosofijos problemas nagrinėjančias knygas.
10. Tu darbdavys, ką priimtum — jauną ir perspektyvų ar vyresnį ir patyrusį darbuotoją?
— Nemėgstu tokių biurokratiškų vadovo pozicijų. Pirmiausia, reikėtų bandomuoju laikotarpiu stebėti abu kandidatus. Jei matyčiau, kad abu — puikūs, mėginčiau abu priimti į savo įstaiga.
Jei dažnai keistume veiklą arba būtų sunku nuspėti, kas bus rytoj, tuomet tikriausiai priimčiau perspektyvų ir jauną kandidatą. Jei būčiau užtikrintas, kad ir po dvejų metų ir vėliau bus taip, kaip yra, tuomet — patyrusį.
11. Kas yra silpnoji lytis — vyras ar moteris?
— Žliumbiantis vyras yra silpnoji lytis. Apskritai XXI amžiuje tokių lyties skirtumų nebeturėtų būti. Priklausomai nuo situacijos ir nuo laiko silpnosios lyties sąvoka kinta. Tačiau, galiu prisipažinti, kad moterišką logiką nelabai suprantu ir nemėgstu. Kartais jų mąstymo konstrukcijos erzina, kaip kokie niežai.
12. Užbaik sakinį: „Patriotas...“.
— Patriotas, kaip idiotas. Apie kokį tautos patriotizmą galime kalbėti, kai skriaudžiami savo šeimos nariai? Juk patriotizmas prasideda nuo paties individo ir jo artimųjų tarpusavio santykių. Kur dingsta patriotizmas, kai akivaizdžiai vagiama iš darbo vietos, nejaučiant jokios gėdos ir atsakomybės, kai melas dominuoja šiuolaikinėje super moderniai išsigimusioje politikoje?...Tuomet apie tautos, o juo labiau varge ir skurde paskendusių žmonių patriotizmą net nebedera kalbėti. Patriotizmo idėją garbūs valdžios vyrai pastaruoju metu ypač pamynė savo antikriziniais planais. Destruktyvioji aukštojo mokslo reforma su šaknimis išrovė patriotizmą iš jaunų žmonių sąmonės ir širdies.
13. Ar eini išpažinties?
— Nežinau, kodėl kažkokiam nepažįstamam nuobodžiaujančiam dėdei turėčiau pasakoti ką sumelavau, kada susikeikiau ir panašiai. Bažnyčia, kaip religinė sistema, manęs nežavi. Apgailestauju, tačiau šiandien išpažinčių klausymas patiems kunigams yra pats neįdomiausias darbas arba vieta, kurioje gali gimti religiniai anekdotai. Šiuo atveju mano bažnyčia tampa meno muziejai, galerijos ir meditacijos akimirkos žiūrint į meno kūrinius.
ATVIRUMAS: Menotyrininkas Remigijus Venckus neslepia, kad seniau gėdydavosi savo ausų: „Nešiodavau ilgus plaukus ir slėpdavau atlėpusią ausų formą. Šiandien plaukus dažau mėlynai, niekas mano ausų nebemato, nes spalva visus iš karto apakina“.
Redakcijos archyvo nuotr.
