Gydytojau – receptą į „Polifonijos“ koncertą!

Gy­dy­to­jau – re­cep­tą į „Po­li­fo­ni­jos“ kon­cer­tą!

Kul­tū­ros pi­ni­gai nu­sė­da Vil­niu­je, o re­gio­nams – ar­ba tru­pi­niai, ar­ba nie­ko

Vla­das VER­TE­LIS

Šiau­lių vals­ty­bi­nis ka­me­ri­nis cho­ras „Po­li­fo­ni­ja“ pa­ren­gė du pro­fe­so­na­lio­sios mu­zi­kos po­pu­lia­ri­ni­mo pro­jek­tus.

Ne­mo­ka­mi kon­cer­tai Šiau­lių ap­skri­ties mies­te­liuo­se. Me­nas – su­pran­ta­mai ir ar­čiau žmo­gaus, ne dek­la­ra­ci­jo­mis, o rea­liai. Ta­čiau nė vie­nas iš šių pro­jek­tų ne­ga­vo nė eu­ro iš Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos skir­tų 380 tūks­tan­čių eu­rų. Be­veik treč­da­lis šių pi­ni­gų at­sei­kė­ta su vie­nu iš šios pro­gra­mos eks­per­tu su­si­ju­sio­ms vie­šo­sio­ms įstai­go­ms.

Ge­riau­sia kul­tū­ra – tik iš Vil­niaus? Apie tai ir apie kul­tū­ros, kul­tū­ri­nin­ko mi­si­ją po­kal­bis su „Po­li­fo­ni­jos“ di­rek­to­re Ni­jo­le Sai­mi­nin­kie­ne. `

Pas at­skir­ties žmo­nes

N. Sai­mi­nin­kie­nės in­to­na­ci­jos, kal­bant apie jos va­do­vau­ja­mos įstai­gos pa­reng­tus, bet mi­nis­te­ri­jos at­mes­tus kul­tū­ri­ni­mo pro­jek­tus, iš­duo­da nuo­skau­dą.

Di­rek­to­rė, ži­no­ma kul­tū­ros or­ga­ni­za­to­rė ir pa­ty­ru­si va­dy­bi­nin­kė, kal­ba lyg iš Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos kul­tū­ros pro­gra­mos.

Kul­tū­ra – ar­čiau žmo­gaus, pro­fe­so­na­lus me­nas – ne tik sos­ti­nė­je, bet ir mies­te­liuo­se, kai­muo­se. Kul­tū­ros cent­rai – to­kie, kaip Šiau­liai, vals­ty­bi­nės kul­tū­ros įstai­gos – to­kios, kaip „Po­li­fo­ni­ja“, tu­ri ne tik trauk­ti, bet ir skleis­ti.

„Pris­ta­ty­da­mi pro­jek­tus „Me­nas žmo­gaus ge­ro­vei – re­cep­tas mu­zi­kai“ ir „Jau­nojo kom­po­zi­to­riaus die­nos“ ap­va­žia­vo­me vi­sas re­gio­no sa­vi­val­dy­bes. Priė­mė la­bai ge­ra­no­riš­kai: me­rai pa­kvie­tė ra­jo­no kul­tū­ros or­ga­ni­za­to­rius, mu­zi­kos pe­da­go­gus. Va­žiuo­ki­te, kon­cer­tuo­ki­te. Pi­ni­gų ne­pra­šo­me, gal kar­tais kaž­kiek ku­rui ga­li t­rūk­ti. Pa­ža­dė­jo, – sa­kė di­rek­to­rė. – „Po­li­fo­ni­ja“ – vals­ty­bi­nė kon­cer­ti­nė įstai­ga, už kon­cer­tus mes gau­na­me al­gas, o so­lis­tams pa­si­kvies­ti  pi­ni­gų ne­tu­ri­me.“

„Po­li­fo­ni­ja“ va­žiuos – į ra­jo­nų cent­rus, į mies­te­lius, o sa­vi­val­dy­bių va­do­vai, se­niū­nai pa­ža­dė­jo at­vež­ti žmo­nių iš ato­kes­nių kam­pe­lių.

N. Sai­mi­nin­kie­nė mi­ni at­skir­ties žmo­nes. Kas tai?

– Tai spon­ta­niš­kai iš­trū­kę žo­džiai apie me­tų naš­tos, li­gų, vie­nat­vės, fi­nan­si­nių ga­li­my­bių ir ki­lo­met­rų nuo veik­laus pa­sau­lio at­skir­ti žmo­nės. Jų kai­muo­se kai­me­liuo­se ne­bė­ra, o gal­būt ir nie­ka­da ne­bu­vo nei mo­kyk­los, nei kul­tū­ros sa­lės ar am­bu­la­to­ri­jos. Jie at­pra­tę nuo vie­šes­nės, kul­tū­rin­ges­nės ap­lin­kos, jie jau ne­bei­na „ į žmo­nes“. Mes kon­cer­tuo­si­me bū­tent tiems žmo­nėms.

Po kon­cer­to – ar­ba­ta

Ži­nią apie kon­cer­tus „Po­li­fo­ni­ja“ sklei­džia ne tik tra­di­ci­niais vie­ši­ni­mo bū­dais, bet ir tie­sio­giai – di­džiau­sio­se sen­jo­rų, neį­ga­lių­jų su­si­bū­ri­mo vie­to­se, me­di­ci­nos įstai­go­se.

Žo­dis „re­cep­tas“ – ne šiaip sau at­si­ra­do pro­jek­to pa­va­di­ni­me.

Bū­tų la­bai gra­žu, sa­ko Ni­jo­lė, kad gy­dy­to­jai iš­ra­šy­tų re­cep­tą į ne­mo­ka­mą „Po­li­fo­ni­jos“ kon­cer­tą. Taip kon­cer­ti­nės įstai­gos or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai tam­pa la­bai so­cia­lūs, šei­my­niš­ki. Juo­lab kad po kiek­vie­no pa­si­ro­dy­mo – at­li­kė­jų, or­ga­ni­za­to­rių ir klau­sy­to­jų pa­si­sė­dė­ji­mas prie ar­ba­tos puo­de­lio.

– Bend­ra­vi­mo po­rei­kį vi­si mes jau­čia­me nuo pir­mų­jų gy­ve­ni­mo die­nų. Ką da­ry­ti tiems, ku­rie lie­ka vie­ni­ši, ne­be­tu­ri ga­li­my­bių išei­ti į žmo­nes, ne­te­ko ar­ti­mų­jų. No­ri­me sa­vo kon­cer­tų klau­sy­to­jams pa­sa­ky­ti: jie nė­ra vie­ni, jie vi­si – la­bai įdo­mūs ir tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti.

Ar­čiau sa­vo pub­li­kos

Nė­ra blo­gos mu­zi­kos, yra pra­stas at­li­ki­mas ar blo­gai pa­rink­ta vie­ta, sa­ko di­rek­to­rė, at­skleis­da­ma dar vie­ną šios pro­gra­mos ypa­tu­mą.

Cho­ro re­per­tu­ras bus pa­ren­ka­mas at­si­žvel­giant į tai, kur kon­cer­tuos. Di­rek­to­rei ži­no­ma, ko­kia mu­zi­ka ga­li skam­bė­ti Bai­so­ga­lo­je, Skaist­gi­ry­je ar Kur­šė­nuo­se.

– Tuo mes ir ski­ria­mės nuo Vil­niaus ti­ra­žuo­ja­mų kon­cer­tų, ku­rių or­ga­ni­za­to­riai ne­re­tai la­biau ži­no Va­ka­rų Eu­ro­pos pub­li­ką nei sa­vo ša­lies pro­vin­ci­jos. Mu­zi­ka žmo­nes ga­li­ma ir pa­kel­ti, ir jam pa­kenk­ti. Žmo­gus, pri­vers­tas iš­ken­tė­ti jam vi­siš­kai ne­sup­ran­ta­mų, ne­priim­ti­nų kū­ri­nių, dau­giau į rim­to­sios mu­zi­kos kon­cer­tus nie­ka­da neis. Mes esa­me daug ar­čiau sa­vo pub­li­kos, – sa­kė N. Sai­mi­nin­kie­nė. – Kaip ir vi­sa­me ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je, „Po­li­fo­ni­ja“ va­žiuo­ja į gast­ro­les, joms ruo­šia­mės la­bai at­sa­kin­gai: ne­svar­bu, kon­cer­tuo­si­me Pak­ruo­jy­je ar Zalc­bur­ge.

Jau­nie­ji kom­po­zi­to­riai

2018-ųjų pra­džio­je „Po­li­fo­ni­ja“ pra­dės pro­jek­tą „Jau­no­jo kom­po­zi­to­riaus die­nos“. Vėl po re­gio­ną ir pla­čiau – Šiau­rės Lie­tu­vą. Jo me­tu vai­kams ir jau­nuo­liams kar­tu su šiuo­lai­ki­nės cho­ri­nės mu­zi­kos kom­po­zi­to­rė­mis Vai­da Bei­na­rie­ne ir Gied­re Da­buls­kie­ne-Pau­liu­ke­vi­čiū­te pro­pa­guos rim­tą­ją mu­zi­ką.

– Prog­ra­ma edu­ka­ci­nė ir la­bai įvai­ri. „Po­li­fo­ni­ja“ at­liks jau­nų­jų kom­po­zi­to­rių V. Bei­na­rie­nės ir G. Da­buls­kie­nės kū­ri­nius, ku­riuos au­to­rės jau bus pri­sta­čiu­sios, paaiš­ki­nu­sios. Po kon­cer­to – kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės. Kom­po­zi­to­rės de­monst­ruos, kaip gims­ta mu­zi­ka, o vė­liau jau­nuo­liai kurs bend­rą mu­zi­ki­nę kom­po­zi­ci­ją, ku­ri bus įra­šo­ma į kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, – paiš­ki­no di­rek­to­rė.

Įs­pū­din­gas ir šio pro­jek­to par­tne­rių są­ra­šas: vie­nuo­li­kos sa­vi­val­dy­bių se­niū­ni­jos ir kul­tū­ros cent­rai, try­li­ka mu­zi­kos ir me­no mo­kyk­lų.

Vi­sa Lie­tu­va – Vil­niu­je

Po pus­va­lan­džio po­kal­bio – aiš­ku, ko­dėl „Po­li­fo­ni­jos“ di­rek­to­rės bal­se gir­dė­jo­si nuo­skau­da.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai at­ro­dė, kad šie du pa­reng­ti pro­jek­tai ne­ver­ti nė tūks­tan­čio eu­rų. Iš Kū­ry­bi­nės veik­los pro­gra­mai nu­ma­ty­tų 380 tūks­tan­čių eu­rų ket­vir­ta­da­lis su­mos ati­te­ko įstai­goms, su­si­ju­sio­ms su šios pro­gra­mos eks­per­tu Vy­tau­tu Le­bed­ny­ku.

To­kia – re­gio­ni­nė kul­tū­ri­nė po­li­ti­ka.

Arū­nas Ge­lū­nas – Sei­mo kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas, bu­vęs kul­tū­ros mi­nist­ras – paaiš­kė­jus, kam ati­te­ko liū­to da­lis, kal­bė­jo apie „me­ta­mą ge­ro­ką dė­mę vi­so eks­per­ta­vi­mo me­cha­niz­mo re­pu­ta­ci­jai“.

Ta­čiau A. Ge­lū­nui at­ro­do, kad „to­kioje ma­žoje vals­ty­bė­je, kaip Lie­tu­va, ras­ti vi­siš­kai neut­ra­lų eks­per­tą – neį­ma­no­ma.“

Vi­sa Lie­tu­va – Vil­niu­je?

N. Sai­mi­nin­kie­nė krai­po gal­vą, ar­gi Klai­pė­do­je, Kau­ne, Šiau­liuo­se nė­ra kom­pe­ten­tin­gų kul­tū­ri­nin­kų, mu­zi­kos, edu­ko­lo­gi­jos pro­fe­so­rių, kom­po­zi­to­rių?

To­dėl pa­klaus­ta, ar jau­čia „vals­tie­čių“ kul­tū­ri­nį dė­me­sį, at­sa­kė: kol kas – tik dek­la­ra­ci­jos.

Šią sa­vai­tę, ži­niask­lai­dai pa­vie­ši­nus Kū­ry­bi­nės veik­los pro­gra­mos pi­ni­gų pa­skirs­ty­mo skan­da­lą, kul­tū­ros mi­nist­rė Lia­na Ruo­ky­tė-Jons­son lai­ki­nai su­stab­dė lė­šų sky­ri­mą.

Redakcijos archyvo nuo­tr.

Ni­jo­lė Sai­mi­nin­kie­nė, „Po­li­fo­ni­jos“ di­rek­to­rė, dar kar­tą įsi­ti­ki­no, kad di­die­ji kul­tū­ros pi­ni­gai nu­sė­da Vil­niu­je tarp sa­vų, o re­gio­nams – ar­ba tru­pi­niai, ar­ba nie­ko.

SU­SI­TI­KI­MO VIE­TA – PAKRUOJO SINAGOGA

Tre­čia­die­nį Pak­ruo­jo si­na­go­go­je įvy­ko pir­ma­sis pro­jek­to „Me­nas žmo­gaus ge­ro­vei – re­cep­tas mu­zi­kai“ „Po­li­fo­ni­jos“ cho­ro kon­cer­tas.

Se­niai vie­no­je vie­to­je ma­čiau tiek švie­sių vei­dų, vai­ni­kuo­tų si­dab­ri­nių plau­kų ka­rū­no­mis. Pak­ruo­jo si­na­go­ga – at­sta­ty­ta, iš­ta­py­ta, me­di­nė, jau­ki. Žmo­nės sė­di ir lau­kia cho­ro „Po­li­fo­ni­ja“ kon­cer­to. Tie žmo­nės – Pak­ruo­jo ra­jo­no gy­ven­to­jai, ku­rie su­kvies­ti vė­lų ru­dens va­ka­rą klau­sy­tis cho­ri­nės mu­zi­kos. Kad ne­si­jaus­tų vie­ni­ši, pa­mirš­ti, kad tu­rė­tų al­ter­na­ty­vą pur­vo upėms, be­si­lie­jan­čioms iš TV ek­ra­nų ir in­ter­ne­to.

Kon­cer­to pro­gra­mo­je – vi­sa lie­tu­vių ir pa­sau­lio cho­ri­nės mu­zi­kos rai­da: nuo Lie­tu­vos cho­ri­nės mu­zi­kos pa­triar­cho J. Nau­ja­lio, pa­na­šaus laik­me­čio aust­rų kom­po­zi­to­riaus A. Bruk­ne­rio iki E. Whi­ta­ker ir E. Ešen­val­do – jau­niau­sių šian­die­ni­nės kar­tos cho­ri­nės mu­zi­kos kū­rė­jų. Lie­tu­va pa­sau­lio mu­zi­kos kon­teks­te ir pa­sau­lio mu­zi­ka, at­lie­ka­ma lie­tu­vių cho­ro.

Vi­siems klau­sy­to­jams vis­kas aiš­ku, šir­dys pil­do­si švie­sa, ku­ri per akis, per šyp­se­nas ar su­si­mąs­ty­mą vei­duo­se iš­duo­da už­plū­du­sias emo­ci­jas. Aš ne­ži­nau, ko­kia tų žmo­nių kas­die­ny­bė. Tik­riau­siai, to­kia, kaip ir vi­sų, gy­ve­nan­čių ato­kiai nuo did­mies­čių: daug rū­pes­čių dėl kas­die­nės bui­ties ir bū­ties. Ma­žai pa­jau­tos, kad esi rei­ka­lin­gas, kad rū­pi sa­vo vals­ty­bei. Bet šian­dien jie švie­sūs ir kaž­ko­kie pa­lai­min­gi.

Įvy­ko su­si­ti­ki­mas: cho­ro su klau­sy­to­jais, ka­dai­se bu­vu­sių kai­my­nų ar bend­ra­moks­lių su se­niai ne­ma­ty­tais drau­gais.

Pak­ruo­jo ra­jo­no se­niū­ni­jų žmo­nes į šil­tą va­ka­rą su­kvie­tė mu­zi­ka, ku­ri šiaip jau ne­tu­ri nei tur­to, nei am­žiaus cen­zo. Pa­ti de­mok­ra­tiš­kiau­sia su­si­ti­ki­mo for­ma.

Po kon­cer­to, gre­ta ki­tų pa­dė­kos puokš­tė­mis ne­ši­nų žmo­nių, prie cho­ro priė­jo vy­riš­kis, ne­ši­nas di­džiu­liu ro­žių glė­biu ir, tar­si at­si­pra­šy­da­mas, iš­ta­rė: „At­sip­ra­šau, kad ne vi­siems...Nie­ka­da to ne­da­riau, da­bar – pir­mas kar­tas. No­riu įteik­ti gė­les sa­vo kur­sio­kėms“. Ir iš­da­li­jo ro­žes ke­lioms cho­ro dai­ni­nin­kėms.

Vė­liau, po kon­cer­to, pa­žįs­ta­mi, kai­my­nai ar bend­ra­kur­siai sto­vi­nia­vo prie si­na­go­gos, te­le­fo­nuo­se ro­dė­si, ko­kie vai­kai užau­go, kaip gy­ve­na. Kal­bė­jo­si apie pa­pras­tus švie­sius da­ly­kus, nes apie ką dau­giau kal­bė­tis su­si­ti­kus, ypač kai su­si­ti­ki­mo prie­žas­tis – kon­cer­tas.

Toks švie­sus tam­sų ir drėg­ną ru­dens va­ka­rą.

Ni­jo­lė Sai­mi­nin­kie­nė