
Naujausios
Gėlės salotoms netinka
Regina MUSNECKIENĖ
Kol politikai ginčijasi, reikia ar nereikia alkoholio Seimo bufete, kalbininkai surėmė ietis dėl žodžio „samagonas“. Vieniems atrodo, jog šituo žodžiu kaip atgrasymo priemone galima vadinti nelegalų alkoholį, kitiems, kad ne. Reikia sugalvoti kokį nors bjaurų, bet lietuvišką pavadinimą, kad net latriukas nenorėtų to gėralo pusėn žiūrėti!
Įkišiu ir aš savo trigrašį. Naminį gėralą reikėtų pavadinti smarve arba žudike. Mano vaikystės kaime samagoną virė ir pilstuku prekiavo kaimynai. Kaimo vyrai ten traukdavo virtinėmis kaip į barą. Sodybos šeimininkai juos pasodindavo viralinėje. Samagono įpildavo pagal poreikį arba pagal tai, kiek jų „baro“ lankytojas sukrapštydavo pinigų.
Pro langą matydama iš kaimynų kiemo iššlitiniuojančius girtus vyrus mama negalėdavo užmigti svarstydama, ar tie vyrai jau šiąnakt numirs ar ateis išgerti dar vienos savo gyvenimo „čierkos“.
Kaimas skleidėsi nuo kalbų, jog į samagoną dedama dusto arba įpurškiama musių nuodų, kad jis būtų stipresnis. Kai dingdavo kieno nors katinas, palinguodavo galvas: „Turbūt jau pamerktas į samagoną.“
Vyrai mirdavo vienas po kito. Jų žmonos ir motinos gėralą vadino šamarliaku, smardalyne ir kitokiais bjauriais žodžiais. Ne kartą išdaužė barą atstojusios viralinės langus. Keikė kaimynus. Sakydavo, jog jie minta tų vyrų vaikų ir žmonų ašaromis.
Bet likusieji gyvi vis tiek traukdavo į „barą“. Po to išvinguriuodavo lauk. Kai kas nugriūdavo čia pat už vartų. Ir jau neatsikeldavo. Tai tęsėsi daug metų. Kol vieną dieną, sužinojęs, jog už nelegalią veiklą gresia dideli nemalonumai, kaimynas pasikorė. Girdykla užsidarė. Ar galėjo ji užsidaryti anksčiau kokiu nors dar baisesniu žodžiu pavadinus ten pardavinėjamą alkoholį?
Taigi, ir dabar kalbininkai, ko gero, veltui eikvoja energiją. Kol yra daiktas, bus ir jo pavadinimas. Ne kalbininkų primestas. O pačios tautos sugalvotas ir nuo senų senovės vartojamas.
Po vieno kolegos komentaru apie Ramūną Karbauskį, per pastaruosius Seimo rinkimus Lietuvą paėmusį kultūra, kitas komentatorius parašė: „Kultūros ant duonos neužsitepsi.“
Na, žinoma. Ir iš gėlių salotų nepasidarysi. Ir už „ačiū“ nieko nenupirksi. Tačiau be gėlių ir be žodžio „ačiū“ dauguma neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Taigi, ir tos kultūros bent plonu sluoksneliu turėtume užsitepti ant savo veido, ant liežuvio, ant minčių ir bendravimo su kitais žmonėmis. Lietuva jos pasiilgo.
O ką ji mato? Tik televizorių! Kuriame „24 valandas“ arba „TV pagalbą“ su girtais, rėkaujančiais, besimušančiais herojais čia, žemėje, ir žinias bei pokalbių laidas su truputį aukštesnio lygio, rafinuotesnėmis, bet klastingesnėmis rietenomis Seime, ministerijose ir kitose valstybės institucijose! Ar tokie dalykai dedasi ne dėl kultūros stokos?
Nebeliko pagarbos niekam: nei mokytojui, nei gydytojui, nei kunigui... Tai pajutę kai kurie ir patys nustojo gerbti savo profesiją.
Nebeliko pagarbos ir kalbai. Nuo seno vartojamas žodis „samagonas“ – tai tik smulkmena, palyginti su kitomis liberalėjimo ir globalėjimo įneštomis naujovėmis.
Lietuvių kalba išsiskiria savo senoviškumu, melodingumu. Užsieniečių šeimose dirbantys emigrantai kartais pasakoja, kaip godžiai jų šeimininkai klauso lietuvių kalbos, kai jų „vergai“ kalbasi su savo namiškiais.
Mūsų kalba unikali ir savo pavardėmis, kurios leidžia atskirti moterį nuo vyro, ištekėjusią ponią nuo netekėjusios panelės. Deja, nei kalbos inspekcija, nei paskiri kalbininkai nesugebėjo pasipriešinti pirmajai liberalizmo bangai, kai moterys panoro paslėpti savo šeimyninę padėtį ir ištekėjusios tapo ne „-ienėmis“, o „-eckėmis“, „-onkėmis“ ir „-unkėmis“, „-ičkėmis“. Nors vyresnioji karta net „kleckučių“ sriubos nevadino klecke, nes tai būtų turėję paniekinamąjį atspalvį, naujoviškų moterų pavardžių mada plinta pasiutusiu greičiu. Ar tik senosios „-ienės“ greitai neliksime mažuma Lietuvoje?
Situacija dėl lietuviškų vardų šiek tiek geresnė, nes daugelis inteligentų jau atvirto į lietuvius ir savo vaikus pavadina lietuviškais, tvirtais, tradiciniais senelių vardais. Darželiuose ir mokyklose yra ir Jonukų, ir Antanukų, ir Jurgiukų, ir Katrių, ir Elzių, ir Elenyčių.
Tačiau nemažai ir šokiruojančių iš užsienietiškų serialų paimtų vardų: Miltonų, Neitonų, Tajų, Arentų.
Į redakciją dažnai paskambinanti Šiaulių rajono mokytoja ne kartą piktinosi ir stebėjosi trumpiniais LR, LRT, LTV ir kitais, kurių vyresnio amžiaus žmogus nė nesupranta. „Negi taip tingime apversti liežuvį ir ištarti: „Lietuvos Respublika“, „Lietuvos radijas ir televizija“? – klausė mokytoja.
O gal Lietuvos jau ir nebėra? Didmiesčiuose mirga marga neoniniai užsienietiški bankų, parduotuvių, viešbučių, restoranų ir barų pavadinimai. Jei ne lietuviški užrašai ant gatvių rodyklių, pasimestum – gal vaikštai po kokį Anglijos miestą.
Net Kelmės rajone netrūksta motelių, hotelių. O miesto centre patupdytas pašto kioskelis iš tolo šviečia „PayPost“. Ar gali nuspėti jo paskirtį anglų kalbos nemokantis žmogus? Ir ar visi privalome mokėti anglų kalbą? Ar kioskelis nustotų vertės, jei būtų pavadintas tiesiog mokėjimų paštu?
Keista, jog kalbininkai leido visokiais negrabiai iš kelių žmonių vardų skiemenų sudurstytais beprasmiais žodžiais pavadinti įmones ir bendroves. Sunku tokius pavadinimus įsiminti ir patiems savininkams, ir jų klientams, ir kontroliuojančioms įmonėms. O kaip jos „įsipaišo“ į lietuvių kalbos žodynus ar gramatiką – iš viso neaišku. Ar blogiau būtų, jei bendrovę pavadintų kokiu nors jų veiklą atspindinčiu lietuvišku, galbūt net liaudišku žodžiu?
Tokių įmonių viena kita yra. Pavyzdžiui, „Šaukėnų duona“, „Kukutis“, „Saldišius“ ir t.t. Tačiau daugelis naujųjų lietuvių verslininkų bendrovės pavadinime nori atspindėti jos priklausomybę, o ne veiklos pabūdį.
Naujasis informacinių technologijų amžius – tai dar vienas žemės drebėjimas po lietuvių kalbos pamatais. Vaikai atpranta kalbėtis gyvai, reikšti savo mintis. „Ką tu?“ – toks dažniausias SMS žinute draugui siunčiamas klausimas. Aš jo nesuprantu. O jūs?
Draugas tikriausiai supras, ko jo klausia. Parašys atsakymą su tik pačiam jaunimui suprantamais trumpiniais, nukąsdamas po pusę žodžio. Kad būtų greičiau... Arba atsakys trumpai: „Ne kažką.“ Nes jaunimas jau tingi daug rašyti ir ilgai kalbėti.
Neseniai teko būti renginyje, į kurį priėjo daug vaikų ir jaunimo. Ketvirtą klasę turbūt jau persiritusi mergaitė savo draugei ištiesė eurą ir įsakė: „Debile, eik nupirkti popkornų!“
Kaip toli pažengė naujoji karta! Kokiais terminais pasipildė jų kalba! Mes vaikystėje viena kitą išvadindavome paprastesniais žodžiais – kvailėmis arba durnėmis. Ir tai tik tada, kai labai supykdavome. Beje, ir „popkornų“ tada nebūdavo...