Naujausios
„Daug ir greitai“ karta nori laimėti. Leiskime!
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Dar prieš dešimtmetį Šiaulių sankryžose šalia universiteto studentų prašymu teko braižyti naujas perėjas, kad judriose sankryžose būtų mažiau avarijų. Jauni žmonės nenutrūkstamu srautu kursavo tarp paskaitų ir bendrabučių, barų ir valgyklų. Šiandien tos perėjos veikiau erzina vairuotojus, nes jomis dažniau vaikšto tie, kurie dažniausiai suka į šalia universiteto esančią polikliniką.
Kur srautas jaunų žmonių staiga dingo? Ir ne tik iš Šiaulių.
Tūkstantmečio (Millennial) kartos, gimusios 1982–2005 metais, žmonių siekiai, suvokimai, gyvenimo būdas yra visai kitoks nei viduriniosios kartos. Nereikia piktintis, kad tos kartos žmonės yra egoistai – vartotojai, kaip neretai juos apibūdina vyresnioji karta, vaikščiojusi į šokius su dantų milteliais pabalintais sportbačiais.
Millennial karta gimė ir augo, kai mažėjo gimimų skaičius, kai gimė vis daugiau „planuotų“ vaikų, atsirado ir augo informacinės technologijos, internetas, mobilusis telefonas. Jie – postmodernizmo išnešioti ir užauginti vaikai. Ši karta visko nori greitai, nemėgsta laukti, nemėgsta kontrolės, yra individualistai ir į gyvenimą žiūri pro vartotojišką vertybių prizmę. Jiems reikia daug ir greitai.
Todėl jie ir nelaukė, kol darbdavys jiems išmokės kelis mėnesius vėluojantį atlyginimą, kaip laukia viduriniosios kartos gamyklų ir įmonių darbininkai ar tarnautojai. Nelaukė, kol gaus į rankas tiek, kad galėtų nusipirkti tai, ko nori, o ne tiek, kiek gali ar nori mokėti darbdavys.
Jie yra tokie ir kitokie nebus.
Laikas ne piktintis ta Millennial karta, o daryti viską, kad jie būtų čia laimingi su savo norais ir galimybėmis.
Krokodilo ašaras primena darbdavių rypavimai, kad jau nebėra darbuotojų. Ekonomistai verkšlena, kad dėl vis mažėjančio IT specialistų skaičiaus Lietuvoje gali užtrukti užsienio investicijos ir mes atsidursime dar didesnėje duobėje.
Atsakykime sau, ar valstybė ką nors padarė, kad jaunieji mūsų „egoistai – vartotojai“ gautų ne tik išsilavinimą, bet ir galimybę dirbti, užsidirbti, galėtų šioje šalyje nusipirkti būstą? Ar auksaburniai politikai iš tiesų kuria jaunimo skatinimo programas, ar tik vaidina? Burtažodis „jaunimas“ dažnai skamba valdiškuose koridoriuose ir popieriuose, o kur darbai, geros idėjos?
Šiaulių verslo inkubatorius per penkiolika metų padėjo įsikurti bemaž 300 naujų įmonių mieste. Tai nėra stulbinamai daug, bet ši įstaiga turi amžinai vaikščioti ištiesusi ranką, kad bent nuo žemės mokesčio atleistų Savivaldybė.
Mieste socialiniuose būstuose gali įsikurti viršininkų sekretorės, šiaip savi žmonės. Kodėl tų socialinių būstų lengvatinėmis sąlygomis nepasiūlyti jauniems žmonėms, kad jie bent turėtų noro ir progos pagalvoti, o gal likti Šiauliuose?
Didžiulė laimė yra sutikti jaunų žmonių, kurie dirba, kuria verslą savo gimtajame mieste, čia nori kurti šeimas ir auginti vaikus. Taip, tokių yra.
Tačiau reikia, kad jų būtų daugiau. O taip nebus, kol vyresnės kartos tik kaltins juos, o ne bandys suprasti, ko reikia visiškai naujai tūkstantmečio kartai.
