Bulvių skutimo pradžiamokslis

Bul­vių sku­ti­mo pra­džia­moks­lis

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Tams­ta, juk ra­šy­to­ja“, – tie­siog gat­vė­je už­kal­bi­na su ra­men­tais ei­nan­tis žmo­gus.

Nes­pė­ju pa­sa­ky­ti, kad jo­kia aš ra­šy­to­ja. O žmo­ge­lis emo­cin­gai, mo­juo­da­mas ra­men­tu, jau rė­žia ne­sėk­mių vir­ti­ne ta­pu­sią sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

Dar­bo bir­ža pa­siun­tė be­dar­bę jo žmo­ną mo­ky­tis vir­tu­vės dar­bi­nin­kės spe­cia­ly­bės. Ke­lis mė­ne­sius va­ži­nė­jo į Šiau­lius, sku­to bul­ves ir plo­vė in­dus val­gyk­lo­je. Iš­si­mo­kiu­si ne­ga­vo dar­bo. Tu­ri grą­žin­ti dar­bo bir­žai pi­ni­gus už moks­lą. Ne tik už moks­lą, bet dar ir už ke­lio­nes! Iš 50 eu­rų neį­ga­lu­mo pa­šal­pos po 17 eu­rų jau pra­dė­jo at­skai­ty­ti.

Nuo ki­tų me­tų tu­rės grą­žin­ti ir dar­bo bir­žos mo­kė­tą sti­pen­di­ją, kol mo­te­riš­kė mo­kė­si skus­ti bul­ves ir plau­ti in­dus. Vy­ras sa­ko, jog tuos pi­ni­gus at­skai­čiuos iš jo neį­ga­lu­mo pa­šal­pos, nes žmo­na tiek pa­ja­mų ne­tu­ri.

„Už tūks­tan­tį eu­rų ga­li­ma pa­baig­ti ir aukš­tuo­sius moks­lus, – vi­sus, pra­de­dant Prem­je­ru ir bai­giant me­ru, kei­kia vy­ras. – Ar tris vai­kus išau­gi­nu­si ma­no žmo­na ne­mo­kė­jo skus­ti bul­vių ir plau­ti in­dų? Dar ir ki­tus ga­li pa­mo­ky­ti!“

Gy­vas ne­vy­ku­sios vals­ty­bės so­cia­li­nės po­li­ti­kos pa­vyz­dys tie­siog gat­vė­je. O to­kių is­to­ri­jų – ne vie­na. Dar­bo bir­žos mo­ky­tis pa­siųs­ti žmo­nės ne­va at­lie­ka pra­kti­ką, o iš tie­sų ne­mo­ka­mai dir­ba vers­li­nin­kams. Kai pra­kti­ka bai­gia­si ir už dar­bą rei­kia mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą, vers­li­nin­kai jų jau ne­bep­rii­ma. Tuo ir bai­gia­si be­dar­bių moks­lo nau­da. Ta­da pra­si­de­da nuo­sto­liai, nes neį­si­dar­bi­nu­si į in­dų plo­vė­jas ar bul­vių sku­tė­jas iš­si­mo­kiu­si mo­te­riš­kė tu­ri grą­žin­ti pi­ni­gus už moks­lą.

Kam nau­da? Vers­li­nin­kas ke­lis mė­ne­sius tu­rė­jo ne­mo­ka­mą dar­bi­nin­kę. Dar­bo bir­žos spe­cia­lis­tai ša­lia ap­mo­ky­tos be­dar­bės pa­si­dė­jo paukš­čiu­ką. O be­dar­bė tu­rė­jo skus­ti bul­ves ir dar pa­ti už tai, kad ga­lė­jo skus­ti, su­si­mo­kė­ti.

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį aš­tuo­ni Sei­mo so­cial­de­mok­ra­tai iš­sto­jo iš par­ti­jos, nes jau­nie­ji ko­le­gos juos bū­tų pa­ša­li­nę už tai, kad tę­sia dar­bą koa­li­ci­jo­je su „vals­tie­čiais“. Am­bi­cin­gas jau­ni­mas ne­pri­ta­ria koa­li­ci­jai. O at­sar­gūs par­ti­jos tė­vai ir se­ne­liai sa­ko, jog ne­va­lia vals­ty­bė­je kel­ti chao­są – pri­va­lo to­liau vyk­dy­ti sa­vo pro­gra­mą, orien­tuo­tą į so­cia­li­nę po­li­ti­ką, gi­ria pir­mą­syk gy­ve­ni­me pa­tvir­tin­tą so­cia­liai orien­tuo­tą biu­dže­tą.

Sa­ky­tum, jie tei­sūs. Ne­su­ta­ri­mai par­ti­jo­je – tai kar­tų konf­lik­tas. Kaž­kas pa­na­šaus į Iva­no Tur­ge­ne­vo ro­ma­ną „Tė­vai ir vai­kai“. Gy­ve­ni­mo mė­ty­ti ir vė­ty­ti tė­vai dėl sa­vo pa­tir­ties – per daug at­sar­gūs. Nu­sip­li­kę karš­ta ko­pūs­tų sriu­ba pu­čia ei­da­mi ir pro ko­pūs­tų lau­ką.

Dar nė kar­to ne­nu­de­gę vai­kai ti­ki­si vi­są pa­sau­lį pa­si­klo­ti sau po ko­jų. Jei val­džia, tai bū­ti­nai vi­sa, o ne po­ra mi­nist­rų po­rtfe­lių.

Į tuos ne­di­de­lius ki­vir­čus ga­lė­tum nu­mo­ti ran­ka lyg į ko­kį šei­my­ni­nį konf­lik­tą. Bet į kai­rę daž­niau­siai links­tan­ti Lie­tu­va su so­cial­de­mok­ra­tais sie­ja daug sa­vo gy­ve­ni­mo vil­čių. Ku­rie jas at­sa­kin­giau pil­dys? Jau­nie­ji ar se­nie­ji?

Jei­gu ti­kė­tu­me liau­dies pa­tar­le: „Se­nas ark­lys va­gos ne­ga­di­na“, at­ro­dy­tų, jog ne­si­blaš­ky­da­ma pa­si­rink­tu ke­liu ei­da­ma vy­res­nio­ji kar­ta lyg ir pa­ti­ki­mes­nė. Tik ko­dėl so­cia­li­nė po­li­ti­ka jiems la­biau pa­rū­po da­bar? Ne vie­ną ka­den­ci­ją so­cial­de­mok­ra­tai bu­vo val­džio­je. Šį tą da­rė, kad žmo­nės gy­ven­tų ge­riau.

Bet vis pri­si­me­nu, kaip prie Kel­mės pie­ni­nės var­tų juos kei­kė žem­dir­biai, nes la­biau už pie­no ga­min­to­jus pa­lai­kė pie­no per­dir­bė­jus. Kaip pik­ti­no­si smul­kie­ji vers­li­nin­kai – ma­žų par­duo­tu­vė­lių sa­vi­nin­kai, nes į ra­jo­no cent­rą įsi­lei­do net ke­lis di­džiuo­sius pre­ky­bos tink­lus ir be­veik ne­li­ko tų ma­žų par­duo­tu­vė­lių.

Ne­so­cial­de­mok­ra­tiš­kas el­ge­sys ir šian­dien, kai Kel­mę val­dan­tys so­cial­de­mok­ra­tai sie­kė par­duo­ti skly­pą Kel­mės cent­re, kur dė­vė­tais dra­bu­žiais pre­kiau­ja smul­kie­ji vers­li­nin­kai.

Kaž­ko­dėl lie­tu­viš­kiems so­cial­de­mok­ra­tams vis pri­trūk­da­vo sod­res­nės so­cial­de­mok­ra­tiš­kos spal­vos. Gal da­bar, ša­lia "ža­lių­jų ir vals­tie­čių" tik­ro­sios soc­de­mų spal­vos la­biau iš­ryš­kė­jo? O gal, su­rė­mus pe­čius, leng­viau at­si­lai­ky­ti prieš vi­so­kias suin­te­re­suo­tas gru­pes?

Juk skep­ti­kai ne kar­tą bu­vu­sį Prem­je­rą Al­gir­dą But­ke­vi­čių kal­ti­no „minkš­tu­mu“. Esą lei­do­si, kad jį ir Lie­tu­vą tuo me­tu val­džiu­sią jo par­ti­ją nuo­lat „mau­dy­tų“ Pre­zi­den­tė, da­bar lei­džia­si, kad už no­sies ve­džio­tų „vals­tie­čiai“.

O gal „minkš­tu­mą“ ga­li­ma pa­va­din­ti ir ki­taip? Pa­vyz­džiui, iš­min­ti­mi, ar aukš­ta po­li­ti­ne kul­tū­ra, ku­ri Lie­tu­vo­je dar la­bai sun­kiai ski­na­si ke­lią.

Pas­ta­ruo­ju me­tu vis drą­siau pro­pa­guo­ja­ma par­ti­jų at­si­nau­ji­ni­mo idė­ja – pa­gir­ti­na. Ne­ge­rai, kai tie pa­tys par­ti­jos na­riai po dvi­de­šimt me­tų sė­di Sei­me, pa­te­kę ten pa­gal par­ti­jų są­ra­šus.

Ta­čiau ir at­si­nau­ji­ni­mui rei­kia iš­min­ties. Po­li­ti­kas nė­ra tas pa­ts, kas gra­žuo­lė, ku­rią ren­ka­me dėl dan­tų bal­tu­mo, plau­kų veš­lu­mo ir krū­tų stan­du­mo.

Ge­riau­sias de­ri­nys jau­no drą­sa ir „la­biau pa­ty­ru­sio“ iš­min­tis bei pa­tir­tis. Ki­taip ir Sei­mas tap­tų pa­na­šus į dar­bo bir­žą, ku­ri siun­čia mo­ky­tis skus­ti bul­vių tris vai­kus išau­gi­nu­sią ir bul­vie­nę ko­ne kas­dien jiems vi­ru­sią mo­ti­ną.

Ant­ra ver­tus, so­cial­de­mok­ra­tams bū­tų pra­var­tu kar­tkartėmis at­si­vers­ti sa­vo par­ti­jos idė­jų pra­džia­moks­lį. Jis tu­rė­tų ro­dy­ti ke­lią lyg švy­tu­rys, kai ban­gos pra­de­da ne­šti ne ten, kur tiks­las, o ten, kur pa­lan­kiau ir nau­din­giau.