Naujausios
Bažnytinės knygose pavardės rašytos ir lenkiškai, ir rusiškai
Tęsiant diskusijas apie moterų pavardes, „Šiaulių kraštas“ pavartė Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnytiniame archyve išlikusius įrašus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnytiniame archyve išliko senosios vizitacijos, registrų knygos, korespondencija, kuri dar nėra išsamiai tyrinėta. Vartytuose XIX amžiaus įrašuose dominuoja lenkų, rusų kalbos, yra ir lotyniškų įrašų.
Rinkliavos apskaitos knygose šeimų pavardės surašytos lenkų arba rusų kalbomis, tad moterų pavardėse dominuoja lenkiškos arba rusiškos galūnės. Pavyko aptikti ir keletą pavardžių su lietuviškomis galūnėmis.
1819 knygoje, kurioje tituliniai lapai surašyti lotynų kalba, pavardės užrašytos lenkiškais rašmenimis. Viena iš jų — su lietuviška galūne — Antanina Monkienė (arba Monkienenė — galūnė sunkiai įskaitoma).
1834 metų knygoje — rusiškos raidės, o moterų pavardės surusintos: Liudvika Griškovna, Petronėlė Sinkevčevna.
1885 metų knygoje įrašai dvikalbiai: rusų ir lenkų kalbomis. Rusiški variantai — Viktorija Visocka, Linkevičuvna, Savicka, Mockėvna, Janučiova, Mangirduvna, Voicekovska, lenkiškas įrašas — „Stasayciowne“ (Stasaitienė).
Tų pačių metų knygoje aptinkame ir lietuvišką mergautinę pavardę rusiškomis raidėmis — Antanina Kvetkaitė bei lenkiškai parašytą ištekėjusios moters pavardę — Franciszka Zakonene.
KOMENTARAS
Priesagos pradeda dominuoti XX amžiuje
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros vedėja docentė daktarė Rita Regina Trimonienė: istoriku konferencija 04
— Jei pasižiūrėsime XVI amžiaus kariuomenės surašymo knygas, kuriose fiksuoti tik bajorai, matysime, kad užrašyti jų vardai ir tėvavardžiai. Tik kilmingesni bajorai pavardes, kilusias iš vardų, pravardžių.
1537— 1538 metais surašyti žemaičių valstiečiai. Ten daugiausia įrašytas vardas, tėvavardis ir pravardės — labai juokingos, dažnai negražios. Tokios, kokių dabar nelabai kas norėtų turėti — kaip Myžalius. Bet nei kariuomenės, nei valstiečių surašyme beveik nėra moterų pavardžių. Tik viena kita, bet jų pavardės surašytos lenkiškomis formomis.
XVII amžiuje, katalikų bažnyčios reformos metais, atsiranda bažnytinės metrikos, kuriose vėl dominuoja lenkiškos formos.
Kiek man teko pačiai žiūrėti, tik kai kuriose Panemunės parapijose XVII amžiaus pabaigoje XVIII amžiuje atsiranda „-ienės“. Kai kuriuose žemaitiškuose metrikose — “-aitės“, “-utės“, “-ienės“. Bet lenkicizmai — dominuoja.
Mano manymu, teigti, kad visoje Lietuvoje griežtai buvo naudojamos šios formos, būtų sunku. Skelbti, kad jau 400 metų, kaip lietuvaitės yra „-ienės“, “-utės“, “-aitės“, yra gana keista. Kaip tai įrodyti?
Šios priesagos pradeda dominuoti XX amžiuje, kai liepta lietuviškai rašyti metrikas bažnyčioje. XIX amžiuje, ypač jo pabaigoje, dalis bažnyčių jau rašė lietuviškai, bet dalis — rusiškai.
Tarp rusiškųjų įrašų galima aptikti ir lietuviškų, ir lenkiškų, ir surusintų formų. Priklausė nuo kunigo.
Manau, pačios moters pasirinkimas, ar ji nori būti Trimonienė ar Trimonė. Galbūt aš norėčiau būti Trimonė, bet mano pavardė jau yra įėjusi į mokslinę apyvartą, tektų keisti galybę dokumentų. Bet Trimonė man gražu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮRAŠAI: Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnytiniame archyve išlikusios kelių amžių parapijiečių pavardės.
PAVARDĖS: 1855 metų įraše — rusiški moterų pavardžių variantai.
ĮRAŠAI: 1819 metų knygoje pavardes kunigas rašė lenkų kalba.
PRIESAGA: 1855 metais įrašyta Antaninos Kvetkaitės pavardė — su mergautine priesaga.
Jono TAMULIO nuotr.
išnaša: „Priesagos pradeda dominuoti XX amžiuje, kai liepta lietuviškai rašyti metrikas bažnyčioje.
