Aukštasis mokslas — nepapjauto avino dalybos ?

„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ APSKRITASIS STALAS

Aukštasis mokslas — nepapjauto avino dalybos ?

„Šiaulių krašto“ redakcijoje įvyko pokalbis apie aukštojo mokslo reformą, kuri kelia ne tik daug klausimų, bet ir nerimo.

Diskusijoje dalyvavo Natalija Šedžiuvienė, Šiaulių kolegijos direktorė, Algirdas Vitkevičius, apskrities tėvų sąjungos pirmininkas, verslininkas, Bronius Maskoliūnas, ŠU Humanitarinio fakulteto dekanas, Vaidas Bacys, Didždvario gimnazijos direktorius ir Tomas Urniežius, ŠU studentų atstovybės prezidentas.

Išrauto medžio situacija

— Kodėl prireikė reformuoti nusistovėjusią aukštojo mokslo sistemą?

N. Šedžiuvienė:

— Reforma reikalinga, nes dabartinė sistema nebetenkina nei aukštųjų mokyklų, nei abiturientų, nei darbo rinkos.

Netinkamai išsidėstęs studentų ir moksleivių skaičius universitetuose, kolegijose ir profesinėse mokyklose. Pernai universitetuose studijavo 150 tūkstančių, kolegijose — 50 tūkstančių, profesinėse mokyklose mokėsi tik per 11 tūkstančių jaunuolių. Ko gero, darbo rinkai reikia ne tokio santykio.

Bėda ta, kad per ilgai apie reformą šnekama, o dar niekas nepadaryta. Jeigu Seimas dar dels priimti Aukštojo mokslo įstatymą, visos diskusijos visuomenėje bus panašios į nepapjautos avies kailio dalybas.

A. Vitkevičius:

— Nebuvo bloga ir senoji sistema, kurioje mes mokėmės. Dabartinė reforma man primena iš žemės išrautą medį, kuris kabo ore: prigis — neprigis. Reikia gilaus kompleksinio požiūrio į vidurinį ugdymą, studijas kolegijose ir universitetuose. Dabar aukštasis mokslas — iškreipto veidrodžio karalystė. Kas skaičiavo, kiek absolventų dirba pagal specialybę? Pavyzdžiui, baigę pedagoginius mokslus, mokyklose dirba tik apie 10 procentų specialistų.

T. Urniežius:

— Nerimo yra. Baigiantys bakalauro studijas iki šiol nežino, kaip bus finansuojamos magistro studijos. Ministerija teigia, jog ji nežino, kas yra mokslas. Tai kas nustatys būsimojo magistro moksliškumą? Kas bus rudenį? Niekas nežino.

B. Maskuliūnas:

— Jei ministerija kai ko nežino, tai kodėl siekia viskam vadovauti? Mus visą laiką pirmyn stūmė konkurencija, bet teigiama, kad esame nekonkurencingi, per daug aukštųjų mokyklų, todėl reikia reformos.

V. Bacys:

— Reformos reikia tam, kad įveiktume stagnaciją. Ar normalu, kai, metus pastudijavę Lietuvoje, studentai išvažiuoja į užsienį. O parvažiavę sako, jog Lietuvoje tarp aukštųjų mokyklų nėra konkurencijos.

Bet mane mažiausiai jaudina aukštųjų mokyklų likimas. Svarbiau yra išsilavinusi visuomenė, o ne vegetuojantys universitetai. Džiaugiuosi, kad daugiau teisių ir laisvių įgis moksleiviai. Jie dabar rinksis aukštąją mokyklą, nes nebebus iš aukščiau nustatytų vienos ar kitos specialybės vietų skaičiaus.

Abejonės dėl studijų krepšelio

— Kokie, jūsų požiūriu, yra studijų krepšelio (SK) pliusai ir minusai?

N. Šedžiuvienė:

— Studijų krepšelius gaus labai gerai vidurines baigę abiturientai. Krepšelis bus peržiūrėtas po dviejų studijų metų ir atsižvelgta į jo turėtojo mokymosi vidurkius. Man tai kelia abejonių, kolegijose vidurkius reikėtų peržiūrėti po metų, nes mokslas trunka trejus metus. SK peržiūrėjimas po dviejų metų — prabanga, nes dvejus metus bus galima „stumdytis“.

Kelia abejonių, ar atestato pažymiai iš tikrųjų atspindi jaunuolio gebėjimus. Matuoti reikia ne žinias, bet sugebėjimą savarankiškai dirbti. Dažnai jo nebūna.

Gerai tai, kad SK iš dalies bus skiriamas ir neakivaizdininkams bei vakarinių studijų studentams.

V. Bacys:

— Atestato rezultatai turėtų būti tik vienas iš priėmimo faktorių. Jų turi būti ir kitokių. Gali atsitikti, kad daugiau krepšelių atiteks vienai aukštajai, o kitoms jų teks mažiau. Kai kur gali net nelikti ir kai kurių specialybių. Bet reikia nusistatyti, kas svarbiau, ar abituriento laisvas pasirinkimas, ar tariamas universitetų saugumas.

T. Urniežius:

— Sakysime, studentui nesisekė studijuoti mediciną, jis ją metė, įstojo į teisę, kur jam labai gerai sekasi, bet SK jis jau nebegalės gauti.

Dažnokai pasitaiko, kad, labai gerai baigę vidurines, būna prastoki studentai. Jie kažką žinojo apie viską, bet negalėjo išsirinkti. Ar neatsitiks taip, kad tokia SK metodika nepagimdys didelės „prarastosios kartos“?

A. Vitkevičius:

— Iš tikrųjų, ką daryti, jeigu paaiškės, kad vaikas įsėdo ne į savo roges. Įstos kitur, jam seksis, bet SK nebegaus. Ne kiekvienam abiturientui pasiseka iš karto išsirinkti specialybę.

T. Urniežius:

— Jeigu į SK būtų įtraukta viskas, ko reikia studijoms, sistema veiktų neblogai. Bet man neaišku, iš kokio „krepšelio“ ateityje bus mokamos socialinės stipendijos, kurios dabar kelia sumaištį — studentaujantys jas gauna, gerai besimokantiems stipendijų beveik nelieka.

N. Šedžiuvienė:

— Pritariu Tomui — stipendijos išbalansuotos. Dabar labai patogu būti socialiai remtinam. Visuomenėje išaugo ištisa išlaikytinių ir prašytojų karta. Pateiksiu pavyzdį: 144 kolegijos studentai gavo socialines stipendijas — po 390 litų, 321 labai gerai besimokantis studentas gavo skatinamąsias stipendijas — tik po 137,9 lito.

B. Maskoliūnas:

— Stipendijų sistema kelia nerimą nuo šių metų pradžios. Po šios sesijos vos besimokantys studentai gaus socialines stipendijas, o skatinamąsias gaus tik keliolika iš 1000 fakulteto studentų.

Pinigai mėgsta tikslumą

— Ar neatbaidys paskolos studentų?

A. Vitkevičius:

— Dėl paskolų daug neaiškumų. Reikia žinoti konkrečius skaičius. Studentas mokosi ketverius metus, tėvai turi žinoti, kokios jų galimybės išleisti vaiką į mokslus. Pinigai mėgsta tikslumą.

T. Urniežius:

— Paskolų sistema — be vizijos. Niekas neprognozuoja, koks bus aukštasis mokslas po penkerių ar dešimties metų. Kokie bankai dalins paskolas? Gal net prireiks atskiro banko. Studentų organizacijos ragina greičiau apsispręsti ministeriją, kokiomis sąlygomis bus teikiamos paskolos.

N. Šedžiuvienė:

— Idėja nėra bloga. Bet ekonominė padėtis verčia abejoti, ar valstybės pažadai pasiskolinusiam studentui bus ištęsėti. Dabartiniai Vyriausybės sprendimai, dažni jų kaitaliojimai rodo, kad žmogui gana pavojinga žaisti su valstybe. Kiek galima pasitikėti dabartiniais Vyriausybės pažadais?

Ramina tai, kad mažėja abiturientų, ir nedaug kam teks imti paskolas. Numatoma į kolegijas priimti 10 tūkstančių studentų. Situacija palanki, nes visi turi šansų gauti SK.

V. Bacys:

— Paskolos dydis priklausys nuo studijų kainos. Gali kilti nerimo, kai visos studijos kainuos 50 tūkstančių litų. Tačiau didžioji dalis studijų kainuos panašiai kaip ir dabar, o studentai moka. Aišku, reikia analizuoti kiekvieną konkretų atvejį, išsiaiškinti paskolos gavimo sąlygas.

B. Maskuliūnas:

— Gal padės tai, kad ŠU studijos pigesnės negu Vilniuje ir Kaune. Bet didelio optimizmo nėra. Šiemet pirmą kartą leido priimti studijuoti į mokamas vietas dieninėse studijose. Atėjo gal dvi dešimtys.

Apie regioninių universitetų likimą

— Ar reforma nekelia grėsmės regionų universitetams ir kolegijoms?

B. Maskoliūnas:

— Kalbant apie aukštųjų mokyklų skaičiaus optimizavimą, yra daug cinizmo. Kalbama apie metropoliją — Vilnių ir visą kitą likusią Lietuvą. O juk daug kur pasaulyje stipriausi universitetai yra provincijoje.

V. Bacys:

— Esu šiaulietis, todėl dėl ŠU šiek tiek neramu. Aš už jo išlikimą. Kita vertus, Liuksemburgas neturi universiteto. Panevėžys irgi. Ar dėl to už kitus jie prastesni? Tarpukario Lietuvoje buvo tik vienas universitetas, bet Šiauliuose klestėjo ir kultūra, ir pramonė.

A. Vitkevičius:

— Dalis jaunimo pasiliks studijuoti Šiauliuose, nes tai lemia ekonominė situacija. Bet tie, kurie gali, veršis į Vilnių, nes nuo mažų dienų visi ten nori.

B. Maskoliūnas:

— Regioninių aukštųjų mokyklų studentams lengviau įsijungti į mobiliąsias tarptautines studijas, nes mažesnė konkurencija. O po bakalauro galima rinktis ir kitą miestą. Studijų mugėje Vilniuje buvo šluote šluojama informacinė medžiaga apie ŠU.

T. Urniežius:

— Regioniniai universitetai neperkrauti, jiems lengviau keistis, jie mobilesni, nepaskęstama minioje.

N. Šedžiuvienė:

— Regionų aukštosiose mokyklose santykiai tarp studentų ir dėstytojų šiltesni, artimesni. Be to, regionų aukštosios mokyklos stengiasi kuo geriau prisitaikyti prie vietos poreikių, prognozuoti, kokių ir kiek specialistų reikia, ko nori darbdaviai. Vilniuje ar Kaune mokslus baigę, dažniausiai į provinciją dirbti nevažiuoja, nors didmiesčiuose ir ankšta.

DALYVIAI: Apskritojo stalo dalyviai buvo pasiryžę aptarti kuo daugiau aukštojo mokslo problemų.

Natalija Šedžiuvienė: „Ar šiandien atestatas tikrai parodo abituriento brandą?“

Tomas Urniežius: „Paskolų studentams sistema — be vizijos, koks bus aukštasis mokslas po penkerių ar dešimties metų“.

Bronius Maskoliūnas: „Kalbant apie aukštojo mokslo reformą, yra daug cinizmo — Vilniaus metropolija ir visa kita likusi Lietuva“.

Algirdas Vitkevičius: „Daug kas liks studijuoti Šiauliuose dėl ekonominės ir socialinės padėties“.

Vaidas Bacys: „Apsispręskime, ko mums reikia — ar išsilavinusios visuomenės, ar vegetuojančių universitetų“.

Jono TAMULIO nuotr.