Ar statyti paminklą M. Gorbačiovui? (4)

So­cia­liz­mo ženk­lai (4)

Ar sta­ty­ti pa­mink­lą M. Gor­ba­čio­vui?

Vla­das Ver­te­lis

Vie­šu­mas su­grio­vė so­vie­tų im­pe­ri­ją. To­dėl vi­so­se to­ta­li­ta­ri­nė­se ša­ly­se lais­vas žo­dis, ži­niask­lai­da yra ri­bo­ja­ma, kont­ro­liuo­ja­ma. Vie­šu­mas – stip­res­nis net už ato­mi­nę bom­bą.

Ta­da taip ne­samp­ro­ta­vau, bet žur­na­lis­ti­ka bu­vo tai, ko no­rė­jau gy­ve­ni­me, o Adol­fas Strak­šys – pir­ma­sis ma­no re­dak­to­rius – pa­ro­dė, kad ir ne­di­de­lia­me ra­jo­no laik­raš­ty­je ga­li kaž­ką da­ry­ti.

Strak­šys – ša­ko­ta as­me­ny­bė, ta­len­tin­gas, am­bi­cin­gas, tvir­tas že­mai­tis. Ra­šy­to­jas ir pub­li­cis­tas, o svar­biau­sia, man at­ro­dė, be­bai­mis. Par­ti­nia­me re­dak­ci­jos su­si­rin­ki­me, su­ner­vin­tas par­ti­jos ko­mi­te­to inst­ruk­to­rės ne­są­mo­nių, kar­tą taip tren­kė kumš­čiu į sta­lą, kad ant grin­dų nu­kri­to te­le­fo­nas, o pro­pa­gan­dos ir agi­ta­ci­jos sky­riaus ve­dė­ją – viš­tą kai­mo bib­lio­te­ki­nin­kę, bai­gu­sią Vil­niaus par­ti­nę mo­kyk­lą – ap­sa­ky­me iš­mau­dė sriu­bos lėkš­tė­je.

Pir­muo­sius dve­jus žur­na­lis­ti­kos me­tus man te­ko pra­leis­ti gal­būt lais­viau­sio­je to me­to Lie­tu­vos re­dak­ci­jo­je. Neį­ti­kė­ti­na, kai ga­li kri­ti­kuo­ti apy­lin­kės pir­mi­nin­kę, o ra­šy­da­mas apie gais­rą, nu­nio­ko­ju­sį ta­ry­bi­nio ūkio ga­ra­žą, už ap­lai­du­mą kal­tin­ti va­do­vą.

Ne­ne­šio­da­vo re­dak­to­rius laik­raš­čio ma­ke­tų į par­tko­mą, nors ki­tuo­se ra­jo­nuo­se taip bū­da­vo. Gir­dė­jau, kaip vie­no laik­raš­čio žur­na­lis­tė džiū­ga­vo – pa­ts pir­ma­sis pa­si­žiū­ri.

Iš­si­žio­jęs klau­sy­da­vau­si, kaip vy­res­ni ko­le­gos kri­ti­kuo­da­vo sis­te­mą, o fo­to­ko­re­spon­den­tas Al­gi­man­tas Puo­džiū­nas ėmė nu­krei­pi­nė­ti prie ne­si­ste­mi­nių žmo­nių – tie pa­tys įdo­miau­si. Ėmiau ra­šy­ti apie liau­dies me­ni­nin­kus, šiaip keis­tuo­lius. In­tui­ci­ja ir kai­mo vai­ko pa­tir­tis sa­kė, kad žmo­nėms įdo­miau skai­ty­ti apie asi­lą, par­si­vež­tą iš Kau­ka­zo, nei apie pa­si­ruo­ši­mą sė­jai.

Re­dak­ci­jo­je daž­nai lan­ky­da­vo­si Vy­te­nis Rim­kus – me­no­ty­ri­nin­kas. Su­ži­no­jęs, kad jis Si­bi­re už an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą bu­vo nu­teis­tas mir­ties baus­me, ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad to­kie pa­slap­tin­gi žmo­nės ša­lia.

Ko­le­ga pa­siū­lė ra­šy­ti apie šiau­lie­tį mu­zie­ji­nin­ką Vin­cen­tą Vai­te­kū­ną (1908–1987). Prib­loš­kė jo kuk­lus bu­tas – kny­gų len­ty­nos, rū­pin­to­jė­lis ir tvy­ran­ti pa­slap­tis. Ne­pa­ra­šiau, nes su­pra­tau, kad vaiz­de­lio čia ne­pa­kan­ka, o su­dė­tin­ges­niam ra­ši­niui – ma­žai dar ko­šės iš­ka­bin­ta.

Mur­mė­ji­mo prieš val­džią bu­vo daug. Pri­si­me­nu ku­rio­zi­nę si­tua­ci­ją. Re­dak­to­rius jau­ną žur­na­lis­tė­lį iš­siun­tė į sta­žuo­tę. Ne bet kur, o į par­ti­jos CK, skun­dų ir pa­reiš­ki­mų sky­rių. Į vieš­bu­tį be iš­ka­bos ma­ne ly­dė­jęs vy­ras už­suk­da­vo dar kaž­ko­kių sa­vo rei­ka­lų, to­dėl įsi­kal­bė­jo­me. Pa­si­ju­tau, kaip re­dak­ci­jo­je: kri­ti­ka­vau val­džios spren­di­mus, siū­liau ge­res­nius va­rian­tus, neat­si­li­ko ir CK apa­ra­to dar­buo­to­jas. Kaž­kaip at­si­to­kė­jom, kad mes – ne bi­čiu­liai, pir­mą­kart ma­to­mės, o vie­nas iš mū­sų – CK dar­buo­to­jas.

KGB ope­ra­ty­vi­nin­kai re­dak­ci­jos dar­bui ne­va­do­va­vo, bet kar­tą iš tų rū­mų pa­lei­do sig­na­lą – ma­žiau anek­do­tų. Va­di­na­si, ži­no­jo. O mes – kas pra­ne­ši­nė­ja.

Kai iš pir­mo­jo val­džios aukš­to atė­jo mū­sų re­dak­ci­jos tal­ki­nin­kas, ko­le­ga iš ki­to ka­bi­ne­to pa­skam­bi­no jo sek­re­to­rei, pri­si­sta­ty­da­mas iš ten, ir pra­ne­šė, kad drau­gas... kvie­čia­mas į ko­mi­te­tą pa­si­ma­tuo­ti tar­ny­bi­nės ke­pu­rės. Ir ką ma­no­te, iš tų rū­mų atė­jo anek­do­tas, kaip at­sa­kin­gas ra­jo­no dar­buo­to­jas ėjo KGB ke­pu­rės ma­tuo­tis... Vė­liau, jau po de­vy­nias­de­šim­tų­jų, bu­vęs re­dak­ci­jos tal­ki­nin­kas ėmė va­do­vau­ti ypač pa­trio­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai.

Te­ko da­ly­vau­ti keis­ta­me ren­gi­ny­je. Į ra­jo­ną su­va­žia­vo vi­sas Lie­tu­vos ra­šy­to­jų eli­tas. Tik Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus, E. Mie­že­lai­čio, J. Bal­tu­šio ir S. Ge­dos ne­bu­vo. Prii­mi­nė­jo ra­šy­to­jus ta­da kaip ce­za­rius po per­ga­lės – pro iš­kel­tas tau­ti­nes juos­tas ei­da­vo į su­siti­ki­mus su vi­suo­me­ne. Ki­tą die­ną su­va­žia­vo į pir­mau­jan­čio ko­lū­kio var­gin­gus kul­tū­ros na­mus, kuriuose vy­ko LKP CK kaž­koks reikš­min­gas su­si­rin­ki­mas.

Ny­kios par­ti­nės kal­bos, CK kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Z. Šim­kus prie­kaiš­ta­vo, kad ne taip ra­šo­ma apie po­ka­rio kla­sių ko­vas ir t.t. Ge­ro­kai prau­sė. Vis at­si­suk­da­vau į sa­lę, įdo­mu, kaip ra­šy­to­jai rea­guo­ja. Vi­siš­kai jo­kio šur­mu­lio. J. Apu­čio di­de­lė barz­da link­čio­jo – žmo­gus snau­dė. Keis­tai ty­lūs bu­vo ir ki­ti... Žir­niai barš­kė­jo į sie­ną.

Į tri­bū­ną atė­jo Vy­tau­tas Pet­ke­vi­čius. Žo­dis į žo­dį pri­si­me­nu:

– Drau­gas sek­re­to­riau, – krei­pė­si ra­šy­to­jas į ra­jo­no pir­mą­jį. – Jei va­kar da­vėt iš­gert, tai šian­dien duo­kit ir at­si­pa­gi­riot...

Blai­vė­jo­me kiek­vie­nas in­di­vi­dua­liai.

Gor­ba­čio­vo per­tvar­ka pra­si­dė­jo 1985 me­tais, bet Lie­tu­va stag­na­vo dar ge­rus dve­jus me­tus. Cent­ri­nė Mask­vos te­le­vi­zi­ja ėmė­si ne­lie­čia­mų te­mų, lais­vė­jo. Ėmiau pre­nu­me­ruo­ti krū­vas są­jun­gi­nių laik­raš­čių ir žur­na­lų. Iš pra­džių – eko­lo­gi­ja, di­džio­sios ko­rup­ci­jos by­los, vė­liau – ka­ras, Sta­li­no ir Be­ri­jos te­ro­ras. Sto­rie­ji Mask­vos li­te­ra­tū­ri­niai žur­na­lai ėmė spaus­din­ti kū­ri­nius iš ra­šy­to­jų stal­čių.

1987 me­tų pa­bai­go­je su gru­pe ra­jo­no laik­raš­čių re­dak­to­rių, ku­rių be­veik vi­sų jau ne­bė­ra tarp mū­sų, į Es­ti­ją va­žia­vo­me pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi. Vi­sa spau­da, cent­ri­nė ir vie­tos, ten jau šur­mu­lia­vo. Skai­to­miau­sias ša­ly­je bu­vo Tar­tu dien­raš­tis, ku­rio vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius, iš­blyš­kęs iš įtam­pos ir nuo­var­gio, trum­pai pa­sa­ko­jo, kad svar­biau­sios te­mos – kaip iš­sau­go­ti Es­ti­jos gam­tą, kaip pa­siek­ti eko­no­mi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą, kaip įsi­ves­ti sa­vus pi­ni­gus. Fan­tas­ti­ka. To­dėl vie­no iš mū­sų re­dak­to­rių klau­si­mas apie bend­ra­dar­bia­vi­mą su par­ti­jos ko­mi­te­tu nu­skam­bė­jo tra­giš­kai. Ten jau bu­vo ki­ta epo­cha, o par­ti­ja spau­dai va­do­va­vo tik lei­di­nių met­ri­ko­se... Ne­di­de­lio žur­na­lo re­dak­ci­ja bu­vo iš­lei­du­si šven­ti­nį lapk­ri­čio 7-osios (Spa­lio re­vo­liu­ci­jos me­ti­nės) nu­me­rį. Ant vir­še­lio vaiz­de­lis vai­kų dar­že­ly­je: di­de­lė krū­va nak­ti­nių puo­du­kų, o ber­niu­kas si­sio­ja į tą, ant ku­rio nu­me­ris – 7.

Vie­šu­mo dži­nas į Lie­tu­vą at­skri­do ge­ro­kai vė­liau. 1988 me­tų rugp­jū­tį į Vil­nių at­va­žia­vęs M. Gor­ba­čio­vo deš­inio­ji ran­ka, CK sek­re­to­rius A. Ja­kov­le­vas, su­si­ti­ki­me su kul­tū­ros dar­buo­to­jais ir Są­jū­džio ly­de­riais ra­gi­no – ko ty­li­te? Ta­da par­ti­niai varž­te­liai at­si­lei­do, ir iš­si­lais­vi­nan­čio žo­džio ne­be­bu­vo ga­li­ma su­stab­dy­ti. Ozo­nas svai­gi­no.

Juo­kau­ju ir er­zi­nu kvadratinius Lietuvos mylėtojus – ne­rei­kia M. Gor­ba­čio­vui pa­mink­lo. Sta­ty­ki­me pa­mink­lą lais­vam žo­džiui.

Lais­vas žo­dis su­griau­na im­pe­ri­jas.