Naujausios
Andrius Mamontovas: laikas pradėti veikti
Dainų kūrėjas ir atlikėjas Andrius Mamontovas neslepia — jo tikslas visada buvo ir bus žadinti žmones. Prieš Kalėdas vieno interneto portalo lankytojų išrinktas drąsiausiu metų žmogumi, Andrius mielai šį titulą perleistų Seimo nariui, bent savaitę išdrįsusiam pagyventi tokiomis sąlygomis, kaip dauguma nepasiturinčių Lietuvos žmonių. Interviu su Andriumi Mamontovu — ne tik apie drąsą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie drąsą
— Vieno interneto portalo lankytojai jus išrinko drąsiausiu metų žmogumi už Prezidentui skirtą dainą, raginančią „atsibusti iš svetimo sapno“. Kaip pats vertinate šį savo titulą ir šį žingsnį? Tai drąsa, pilietinis poelgis, noras išsakyti savo poziciją?
— Labai norėčiau, kad man neprilipdytų tos etiketės, nes negaliu rimtai žiūrėti į tokį „titulą“.
— O kas jums drąsa?
— Drąsa kartais laikome drąsos demonstravimą. Tikri drąsūs poelgiai vyksta ekstremaliose situacijose, įtemptais momentais, kai žmogus ne bando elgtis drąsiai, o reaguoja į aplinkybes pagal savo prigimtį. Labai norėčiau, kad galėtume kurį nors iš mūsų Seimo narių apdovanoti Drąsiausio žmogaus titulu už tai, jei jis bent savaitę pagyventų tomis sąlygomis, kokiomis gyvena didžioji dalis nepasiturinčių Lietuvos žmonių.
Apie abejingumą
— Dabar daug kalbama apie krizę, žmonėms kraunamą mokesčių naštą. Kartais pagalvoji, o gal reikia užkrauti dar daugiau mokesčių, kad lietuviai pagaliau pasipurtytų? Kokia jūsų nuomonė apie lietuvių kantrybę?
— Čia turėtų būti ne žodis „kantrybė“, o “abejingumas“. Ir tuo abejingumu naudojamasi. Kol mes esame abejingi, kol esame miegantys, apsnūdę, kol neišreiškiame savo pozicijos, tol kažkas jos ant mūsų. Blogiausia lietuviška savybė — esame vienkiemių tauta. Kiekvienas gyvename savo kieme ir nenorime matyti, kas vyksta kitur. Užtat labai lengva tokią tautą valdyti, krauti mokesčius, kurti kvailus įstatymus. Kol mes rūpinamės kiekvienas savo teritorija, tol nieko nebus.
Mes nemokame išreikšti pozicijos. Manau, tas abejingumo šleifas tęsiasi nuo tarybinių laikų, kai žmonės darydavo tai, ką valdžia ar Tarybų Sąjunga nurodydavo. Mums reikia iš naujo išmokti turėti savo nuomonę. Daugelis žmonių ir dabar laukia, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti. Reikia pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.
— Norint turėti poziciją, pirmiausia reikia pradėti mąstyti.
— Kad pradėtum mąstyti, pirmiausia reikia išjungti televizorių. Ir nebesileisti bukinamam. Pasižiūrėjus į komercinių televizijų programas, matai, kad jos varžosi tarpusavyje, kuri blogiau galvoja apie savo žiūrovą ir kuri parodys didesnį šlamštą. Žiniasklaida yra tas šaltinis, iš kurio daugelis žmonių gauna informacijos apie gyvenimą, politinius, ekonominius, kultūrinius įvykius. Kokią informaciją žmonės gauna, tokias vertybes dažnai ir turi. Juk ne visi patys eina į biblioteką ir ieško atsakymų į kylančius klausimus. Didžioji masė žmonių yra kvailinami, būkim atviri...
— Be žurnalistų yra ir kitų kūrybinių darbuotojų: menininkai, dainininkai, rašytojai, akademinė visuomenė, apskritai, inteligentija. Kokia, jūsų manymu, turėtų būti kūrybinių žmonių pozicija? Gal ji turėtų keistis, būti ryškesnė, gal tie žmonės turėtų prabilti?
— Be jokios abejonės. Visi jūsų išvardyti žmonės turi galimybę būti išgirsti, jie turi tribūną. Tačiau kai kuriems yra patogiau tylėti, kai kurie gal neišdrįsta, nežino, ką sakyti, ar bijo. Dar kiti mano, kad tai pakenks jų įvaizdžiui, karjerai, finansavimui.
Bet vistiek ateina laikas, kai tu pradedi galvoti, o kokiam pasauly auga tavo vaikas. Ir pradedi žvalgytis, kas vyksta aplinkui.
Apie politiką
— Kada jums tas laikas atėjo?
— Niekada ypatingai politika nesidomėjau, gal labai norėčiau ja nesidomėti ir šiandien, bet nebegaliu. Tai yra perdaug ryškus blogis, užtat jį norisi panagrinėti, pastudijuoti ir rasti atsakymus į klausimus: Kodėl pas mus valdžioje tik Tokie žmonės? Kaip iš viso pakliūna Tokie žmonės į valdžią? Kodėl mes visą laiką išsirenkame tiktai Tokius?
To niekaip negaliu suprasti. Žmonės lyg nėra kvaili, bet kiekvieną kartą leidžiasi apkvailinami rinkiminiais pažadais ar dar kažkuo. Kodėl taip vyksta? Man tai vienas didžiausių klausimų.
— Klausiausi jūsų koncerto „Geltona. Žalia. Raudona“ aikštėje per Šiaulių dienas. Mačiau žmonių reakciją, kaip juos veikia tekstuose slypinti jėga. Paskui jus juk galėtų eiti žmonės. Ar turite sau tokį tikslą išsikėlęs?
— Mano tikslas visada buvo, yra ir bus toks pat. Man norisi pažadinti žmones. Mano tribūna, mano veikla yra mano muzika, mano dainos. Aš nesiruošiu eiti į politiką. Kiekvienas, manau, turi būti savo vietoje. Mano misija siekti, kad kiekvienas žmogus užduotų sau klausimą: ar aš teisingai gyvenu? Kodėl aš gyvenu? Kam tas gyvenimas skirtas? Kas aš toks esu?
Kai žmogui kyla tokie klausimai, prasideda mąstymo procesas. O juk daug žmonių gyvena refleksais ir instinktais, kai žmogui reikia tik pavalgyt, pamiegoti, uždirbti pinigų, susiporuoti, pratęsti giminę, ir tai yra viskas. Liūdna tai matyti.
Apie Lietuvą
— Vis dažniau galima išgirsti iš įvairaus amžiaus žmonių, kad „būčiau jaunesnis, gyvenimą kurčiau ne Lietuvoje“, ar “nematau čia ateities, išvažiuoju“. Jūs — vis dar Lietuvoje. Kodėl? Ką galvojate apie išvykimą svetur kurti savo gyvenimo?
— Manau, kad žmogus turi būti ten, kur jis gali save realizuoti. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą dovaną, talentą, savybes, kurias panaudojęs, gyvena pilnavertį gyvenimą. Aš turiu dovaną rašyti dainas, ir esu laimingas tada, kai rašau. Kitas laimingas tada, kai realizuoja savo gebėjimą dirbti su medžiu.
Žmogus turi gyventi ten, kur yra geriausios sąlygos atsiskleisti jo prigimtinėms dovanoms. Aš nematau kitos vietos, kur jausčiausi labiau reikalingas. Niekada nesupratau žmonių, kurie meta mylimą darbą ir išvažiuoja dirbti nemylimo tik dėl didesnio atlyginimo. Bet yra žmonių, kurie mato galimybes save realizuoti kažkur kitur — ir labai gerai, kad jie tą vietą randa. Tačiau jei žmonės išvažiavę kankinasi, reikia grįžt namo. Reikia gyvent gyvenimą, o ne kankintis.
Apie piktinimąsi
— Daugelis sako, kad Lietuva yra nusivylusių žmonių kraštas, kad esame linkę pasiduoti pesimizmui, o dabar esame ant pasipiktinimo bangos: piktinamės valdžia, mokesčiais, kylančiom kainom... Kokia jūsų nuomonė apie piktinimąsi viskuo ir totalinį nusivylimą?
— Kai pradedi tik piktintis, tavo gyvenime niekas nebevyksta, jis sustoja. Piktinimasis gali būti tik pradinis impulsas, pradinė emocija — jei kažkas nepatinka, turi daryti veiksmą. Daugelis ima ir pabėga. Ne todėl, kad ten laukia savęs realizavimas, bet tiesiog pabėga. Tikroji drąsa, manau, yra bandyti tą vietą, kurioje gimei, kurioje esi, padaryti geresne ir gražesne.
Mes galime sėdėti apšnerkštame kambary, į kurį per ventiliacijos angą iš kaimyno lenda dulkės. Jei tik piktinsimės, mūsų kambarys švaresnis netaps. Jis pasikeis tada, kai mes išsiaiškinsime sutrikimą, uždarysime angą ir išsivalysime.
Tos visos kalbos apie krizę didžiąja dalimi yra žmonių gąsdinimas. Aišku, kad krizė yra, bet apie ją kalbama ne konstruktyviai, bet destruktyviai. Reikia ne gąsdinti žmones, o kalbėti apie būdus ją spręsti.
Yra ir dar vienas dalykas. Žmonės išsirenka valdžią ir mano, kad ta valdžia ims ir išspręs mūsų problemas. Sakau: nustokim iš viso ko nors laukti iš mūsų valdžios. Pradėkim kažką daryti patys. Kiekvienas savo srityje žino, kokių norėtų pokyčių. Galima visada rasti sprendimų čia pat, vietoje. Laikas pradėti veikti, o jei tik piktinsiesi, tai ir sėdėsi tame purviname kambaryje, ir pats tapsi purvinas, nebemylintis pats savęs.
Viską išsprendžia veiksmas, be veiksmo kalbos yra tuščios.
Citata: „Nustokim iš viso ko nors laukti iš mūsų valdžios. Pradėkim kažką daryti patys
DRĄSA: „Tikroji drąsa, manau, yra bandyti tą vietą, kurioje gimei, kurioje esi, padaryti geresne ir gražesne“, — sako dainininkas Andrius Mamontovas, išrinktas drąsiausiu metų žmogumi.
POLITIKA: „Niekada ypatingai politika nesidomėjau, aš gal labai norėčiau ja nesidomėti ir šiandien, bet nebegaliu. Tai yra perdaug ryškus blogis“, — sako Andrius Mamontovas.
