A. Kubilių ir A. Sekmoką: ant postamento ar į šiukšlyną?

A. Kubilių ir A. Sekmoką: ant postamento ar į šiukšlyną?

Rytas STASELIS

Dar nė neprasidėjus neišvengiamoms Seimo batalijoms Visagino atominės elektrinės (VAE) klausimu, Vyriausybės ir energetikos ministerijos vadovai remiami prie sienos reikalaujant jų užtikrinti, kad VAE po dešimties metų gaminama elektra bus „pigesnė“, „ekonomiškai pagrįsta“, „konkurencinga“.

Būsimosios jėgainės statybos šalininkai paskutines savaites tą išsijuosę ir daro tvirtindami, kad 2020-2022 metais jėgainės produkcijos kaina rinkoje sieks 17-25 ct.

Čia derėtų atkreipti platesnės auditorijos dėmesį, jog kalbama tik apie gamybos arba įsigijimo dedamąją (šiuo metu reguliuojama ji siekia 15,94 ct, ketvirtadienį „BaltPool“ biržoje – 14,72 ct) kainos dalį, kuri iš viso siekia 37,65 ct/kWh (be PVM).

Tiesą sakant, visi palyginimai, prognozuojant dešimties metų ateitį – mažai ką tereiškia. Žinoma, rimti politikai, prognozuodami ateitį, remiasi autoritetingų analitikų nuomone, nors giliai širdyje puikiai supranta, kad tikrovėje dabartinės prognozės gali būti tokios pat vertingos, kaip spiritizmo seansai arba būrimai iš kavos tirščių.

Andai Šiaurės šalių „Nord Pool Spot“ elektros energijos rinkoje 1999-aisiais elektros kilovatvalandė kainavo beveik 5 lietuviškus centus. Pernai vidutiniškai – jau daugiau nei 16 ct.

Niekur neteko skaityti apie buvusius orakulus, kurie iki šių laikų būtų sugebėję iš šio skirtumo susikrauti milijardus, nors spėliojusių savo malonumui neabejotinai buvo per akis.

Todėl panašiai vertingos šiais laikais ir prognozės apie tai, kur kryps elektros kainų kreivės dar po dešimtmečio.

Yra keletas žinomų veiksnių, kurie gali daryti įtaką elektros kainoms regione. Tiesa, toji įtaka gali būti labai skirtinga.

Lietuvoje retai kalbama apie Europos Sąjungos anglies dvideginio išmetimo mažinimo (dekarbonizacijos) politiką. Tačiau jeigu ES priims šiuo klausimu atitinkamas direktyvas, juolab – kažką panašaus į dabar po ES institucijas plaukiojančius projektus (juose numatoma iki 2050 m. 85 proc. sumažinti CO2 išmetimą), mūsų vaikai po poros dešimtmečių savo noru rinks pinigus statyti paminklą Andriui Kubiliui ir Arvydui Sekmokui.

Vaikaičiai, ko gero, iš aukšto piktinsis, kodėl šis duetas 2012-aisiais pabijojo VAE ręsti ne vieną, o iškart du branduolinius reaktorius. Bent jau dėl to, kad dvigubas užsakymas būtų kainavęs santykinai pigiau.

Yra kitų, mažiau radikalių veiksnių. Tarkime, gamtinių dujų kainos. Nors ekspertai po avarijos Fukušimoje prognozuoja joms „aukso amžių“, nuo naftos produktų krepšelio vertės priklausančios jų kainos brangstant naftai tampa vis labiau nepatrauklios.

Elektros energija, pagaminta deginant rusiškas gamtines dujas ne tik Lietuvoje, bet ir ES nelabai konkurencinga. Šios kuro rūšies perspektyvos Europoje per artimiausius 5-7 metus lems rusų-vokiečių konsultacijos.

Jeigu galingiausios ES šalies politikai sugebės kolegas iš Rusijos įtikinti pakeisti dujų kainodaros principus, kitų šiuolaikinių pagrindinių energijos išteklių – iškastinių bei atsinaujinančių išteklių – konkurencingumas gerokai sumažės (šią savaitę 1000 kub. m gamtinių dujų ateities sandoriai 2020-iesiems metams JAV Henry Hub biržoje buvo sudaromi maždaug už 194 JAV dolerius) .

Tokiu atveju, galbūt naujasis Elektrėnų jėgainės blokas bus daug patrauklesnis mūsų vaikams, o Kubiliaus-Sekmoko tandemas vietoje postamento gaus vietą istorijos šiukšlyne.

Kur kas mažiau įtikinama yra legenda apie „per amžius pigią rusišką elektrą“. Rusija susiduria su labai aštriomis energetikos sektoriaus problemomis.

Viena vertus, šią žiemą, ko gero, pirmąsyk per keletą dešimtmečių „Gazprom“ negalėjo patenkinti gamtinių dujų poreikio nei užsienyje, nei vidaus rinkoje dėl nepakankamų investicijų į naujų verslovių žvalgybą bei dujų saugyklų infrastruktūrą.

Antra vertus, nepaisant fanfarų apie milžiniškas investicijas į branduolinę energetiką, nėra patikimų pavyzdžių, kad Rusijos pramonė tebėra pajėgi gaminti reaktorius ir kitą atominėms elektrinėms reikalingą įrangą.

Trečia problema: dėl nepakankamų investicijų į elektros perdavimo sistemos plėtrą, kaip teigia tos šalies mokslininkai, apie 70 proc. elektros perdavimo linijų, transformatorinių yra susidėvėję. Anksčiau ar vėliau tai atsilieps vartotojams.

Jeigu Lietuva neturės savo generacijos šaltinių, prie Rusijos perdavimo sistemos modernizavimo savo kišenės turiniu teks labiau prisidėti ir mums.

Prisipažinsiu: dar labiau skeptiškas esu klausydamas atsinaujinančių išteklių arba alternatyviosios energetikos pavasario Lietuvoje vieversių. Pripažįstu kiekvieno žmogaus teisę išpažinti tam tikrą, taip pat ir „žaliosios energetikos ideologiją“ (efektyvaus energijos vartojimas yra kas kita).

Pripažįstu prigimtinę žmogaus teisę naudoti jo pageidaujamos kilmės energiją. Tačiau nė karto nemačiau nė vieno piketo prie skirstomųjų tinklų kompanijų, kuriuose būtų reikalaujama jiems asmeniškai tiekti elektrą tik iš vėjo jėgainių ir už tiek, kiek ji kainuoja. Klasikinis ideologijos bruožas: įgyvendinti ją kitų sąskaita.

Tuo tarpu rimtos, taip pat ir ES mąstu darytos studijos, kurias man teko matyti, rodo, kad vienintelis perspektyvus alternatyviosios energijos šaltinis Lietuvoje – biomasė. Tačiau ir žaliosios energetikos apologetai, ir suinteresuotų verslo grupių atstovai apie ją kalba ir į ją investuoja mažiausiai.