Naujausios
„Sirgsiu už visus lietuvius!“
Šiaulietis treneris Antanas Sireika, dalyvavęs dviejose Olimpinėse žaidynėse, įsitikinęs: olimpinė dvasia egzistuoja. Treneris iki šiol su užsidegimu prisimena olimpinį jaudulį, kai atrodo, jog girdi ne tik širdies dūžius, bet ir kraujo tvinksėjimą pirštų galiukuose.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Olimpinės pergalės ir nusivylimai
— Į 2000 metais vykusią Olimpiadą Sidnėjuje vykote kaip trenerio asistentas, 2004 metais Atėnuose vadovavote olimpinei vyrų krepšinio komandai. Kokia Olimpiada yra treneriui?
— Sakoma, žmonės šimtmetį laukia Saulės užtemimo. Čia irgi reiškinys, kurio iki tol tavo gyvenime nebuvo. Sidnėjuje, nors buvau asistentas, gal net daugiau jaudinausi.
Nuvykome į Australiją: įspūdį kėlė stadiono, olimpinio kaimelio, kuris, atrodo, tarsi atskiras miestas, dydžiai, įžymybių gausa.
O trenerio darbas — kaip ir visose rungtynėse. Jei rytoj rungtynės — tai nieko ir nematai. Tik treniruotės, peržiūros, pasiruošimas, aptarimai. Iš namelio beveik ir neišeini. Autobusas, sporto salė ir — atgalios.
— Ar frazė „Olimpinė dvasia“ — reali?
— Taip. Olimpiniame kaimelyje matydavome delegacijų vėliavas, išgirsdavome triukšmą, kuomet sportininkai parvykdavo su medaliais.
Aplink — vien įvykiai. Kažką mėto ant rankų. Džiaugsmo protrūkiai. Kažkas nusiminęs. To niekada niekur kitur nepamatysi.
— Kokie Jūsų didžiausi olimpiniai džiaugsmai ir nusiminimai?
— Pirmieji vaizdai Sidnėjuje buvo liūdni — pralaimėjome rungtynes italams. Lengviau atsikvėpėme, kai amerikiečiams pralaimėjome tik 9 taškais.
Atkrintamosios varžybos su Jugoslavija — tikrai įspūdingos. Atsimenu, kaip elgėmės prieš rungtynes. Vakare klausiausi jau ne širdies: net jaučiau, kaip kraujas tvinksi pirštuose. Atrodo, kad pusės paros laukimas tęsiasi mėnesį.
O po tokios įtampos tiek džiaugsmo susikaupia, kad nežinai, kur dėtis. Tokią komandą nugalėjome!
Kitas momentas — iškovoti bronzos medaliai. Tąkart lietuviai pirmieji ant pakilos užlipo susikabinę ir darnia koja.
Galvoje nebėra jokios įtampos, bet iš vietos negali pajudėti. „Lietuva lipa! Mūsų!“. Norėjosi, kad tos akimirkos sustingtų. Kaip stop kadras. Tiek nervų padėta...
Atėnuose įtampos buvo kiek mažiau. Komanda labai gerai žaidė. Pirmosios rungtynės su Angola buvo papurtymas, bet laimėjome, ir tiek. Paskui buvo priartėta prie idealaus žaidimo. Atsimenu prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą, gautą nugalėjus amerikiečius: „Jūsų — pirmoji europiečių — pergalė prieš amerikiečius Olimpiadoje yra didžiausias sporto įvykis, Lietuvos pasididžiavimas“.
Iki nelemtų rungtynių su italais. Kai pralaimi, teigiamų emocijų nebelieka. O pritrūko laimėti vienas rungtynes...
Olimpiada — ne politikams
— Prieš Olimpiadą politikai prabilo: Kinija nenusipelnė Olimpiados, sportininkai turi boikotuoti žaidynes. Ar politikai turi tokią moralinę teisę?
— Olimpiada — didingiausias sporto reiškinys, kuomet visi sportininkai susirenka vienoje vietoje. Tik labai gaila, kad mūsų gyvenimas nužmogėja. Per istoriją mokėmės: per olimpiadas visi karai sustodavo. Tai — tarsi taikos simbolis. O dabar atvirkščiai: terorizmas, politinės akcijos dar labiau sukiršina situaciją ir Olimpiados laukimas virsta įtampa.
Olimpiados dienomis turėtų nutrūkti visi karai. Žmonės lengvai atsidustų — tai būtų mano ir daugelio žmonių svajonė.
Atsimenu pirmuosius boikotus Los Andžele, Maskvoje. Jau tada žmonės kalbėjo, ir man atrodė — purvinas reikalas. Kokios Olimpinės žaidynės, kai neatvažiuoja trečdalis valstybių? Galbūt sportininkas tik vieną kartą galėjo dalyvauti žaidynėse ir prarado tokią galimybę.
— Kiek gyvi olimpiniai garbingo sporto principai?
— Arenose turi rungtis tik sportininkai. Mokslininkai turėtų kautis savo srityje: kad mokslo pasiekimai neštų žmonėms naudą. Geriau tegul jie išranda vaistus, kad žmonės slogą gydytųsi ne savaitę, o vieną dieną.
Tegul mokslininkai nesivelia į sportininkų rezultatų pagerinimą. Tai — didžiulis pelno šaltinis. Kaip narkotikai, rūkalai.
Sporte scenarijaus nėra
— Ką palaikysite per Olimpiadą?
— Už visus lietuvius sirgsiu. Be abejonės, krepšinis — mano gyvenimas. O laimėti medalius galimybę turi beveik visos krepšinio komandos: gal ne 12 komandų save gali matyti tarp prizininkų, bet pusė iš jų apie tai gali svajoti.
Amerikiečiai jau yra pasimokę, jų požiūris pasikeitė, į Olimpiadą važiuoja be klyksmų, kad čia nėra kas veikti. Rimtas požiūris mažina kitų komandų galimybes.
Bet kiekvienose stambiose varžybose būna netikėtumų. Sportas dėl to ir mėgstamas, kad veiksmas čia vyksta ne pagal scenarijų.
Todėl nenoriu nei prognozuoti, nei kritikuoti. Nulems ir sėkmė, ir atsitiktinumas, komandos vidinė dvasia.
Labai sirgsiu už Virgilijų Alekną. Pamenu susitikimą Sidnėjuje: olimpiniame kaimelyje kažkas riktelėjo — atėjo olimpiniai čempionai. Žiūrime — Virgilijus su aukso medaliu, išlėkėme ir mes pasidžiaugti, fotografuotis. Jis — santūrus, stiprus, daug nekalbantis, bet daug darantis... Man gimininga siela.
Bet visų varžybų neturėsiu laiko sekti, nes jau kitą savaitę prasideda treniruotės su „Lietuvos ryto“ komanda.
POZICIJA: Krepšininkų galimybių Antanas Sireika neprognozuoja. Pasak garsaus trenerio, sportas tuo ir žavus, kad jame — daug netikėtumų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
