Naujausios
Pagalbos prašymas – išgirstas
Dvaro raštinėje kabo skelbimų lenta, kurioje dešimtys, šimtai nedidelių margaspalvių popieriaus lapelių su užrašytais vardais, pavardėmis, įmonių pavadinimas ir telefono numeriais – kiekvienas lapelis reiškia, kad užrašytasis pasirengęs suteikti kokią nors pagalbą ar patarimą, jei jo staiga prireiktų svetimoje šalyje pritapti bandantiems ukrainiečiams.
„Čia tik trečdalis lapelių, kitų nespėjau pakabinti“, – sako Solveiga Čužiauskienė, Lietuvos krikščioniško fondo (LKF) Vaikų dienos centro vadovė, kurią dabar taikliau būtų vadinti laikinųjų gyventojų iš Ukrainos globėja.
Pasakoja, kad mintis apgyvendinti nuo karo bėgančius žmones laisvuose dvaro kambariuose šovė iš karto keliems darbuotojams. Pasitarė ir nusprendė: jei yra galimybė padėti, reiškia reikia padėti.
Suskubo įrenginėti laisvas patalpas, dešimtį kambarių antrame ir trečiame aukštuose. Dvaro valdytojas V. Vaitkevičius per Ginkūnų socialinę paskyrą kreipėsi į geros valios žmones, prašydamas pagelbėti reikalingiausiais daiktais – lovomis, drabužiais, patalyne, buitine technika, higienos reikmenimis, maistu.
Dvasininkas sako nesitikėjęs tokios gausos atsiliepusiųjų – vietinių ginkūniškių, iš Šiaulių miesto, iš rajono, iš Radviliškio, iš toliau. Žmonės nepaliaujamai siūlėsi padėti, klausinėjo, ko reikia labiausiai, vežė, nešė, tarėsi, planavo. Per kelias dienas į dvarą buvo suvežta daugybė čiužinių, patalynės, drabužių, žaislų, atsirado skalbyklės, šaldytuvai, kita reikalinga technika, ūkininkai atgabeno maisto. Į pagalbos prašymą aktyviai atsiliepė ne viena organizacija.
Žmonių paaukotais daiktais greitai buvo užstatytas pirmas dvaro aukštas.
„Tokio antplūdžio geradarių tikrai nesitikėjau. Kad tiek gerumo! Ypatingai vietiniai, ginkūniškiai, staigiai sureagavo į pagalbos prašymą“, – prisiminęs jautrias akimirkas sako pastorius Valdas. Teigia niekada neturėjęs plano Ginkūnų dvare įkurti pagalbos ukrainiečiams centrą – motyvavo geranoriai žmonės.
Įrengus gyvenamuosius kambarius, pamaldų salėje nutarta įrengti žaidimų kambarį mažiausiems gyventojams, kurių vienam tebuvo vos metai ir trys mėnesiai. Kambarys apstatytas žmonių, įmonių ir užsienio religinių bendruomenių padovanotais baldais, pripildytas žaislų, stalo žaidimų.
S. Čužiauskienė vienu metu rūpinosi ne tik šių patalpų įrengimu, bet ir dvaro rūsio sutvarkymu, į kurio lentynas krovė konservus, uogienes, nešė likusius čiužinius, patalynę.
„Norėjau, kad būtume pasirengę, jei staiga prireiktų evakuotis – situacija ir Lietuvoje buvo labai įtempta. Jaučiamės atsakingi už žmones, kuriuose priglaudėme, todėl rūsyje ir dabar dar yra sudėti reikalingiausi daiktai. Jei neduok Dieve, kas įvyktų, mes turime atsarginį variantą“, – sako moteris.
Anot Solveigos, vėliau buvo dienų, kai, paaštrėjus politinei situacijai, ukrainietės vis varstė dvaro vadovo duris klausdamos, ar Lietuvoje tikrai nebus karo...
Iš namų ir namo
Kovo 4 dieną į Ginkūnus atvyko pirmi ukrainiečiai. Po to kambariai abiejuose dvaro aukštuose ėmė spėriai pildytis: iš Nikopolio, Charkivo, Černigovo, kitų miestų ir regionų vyko mamos su vaikais, močiutės su anūkais, su marčiomis. Žmonės su paskubomis iš namų susirinktais daiktais ir be daiktų, kurių arba nebespėjo pasiimti, arba teko juos išmesti iš sausakimšo traukinio vagono, kad daugiau vietos liktų žmonėms. Dauguma atvažiavo su žieminiais drabužiais. Atvažiavo tiesiai iš rūsių, kuriuose nuo bombardavimo slėpėsi kelias savaites.
„O vienas 13 metų berniukas pas mus atvažiavo tik su trumpikėmis“, – sako ponia Solveiga.
Paaiškėjo, kad vaikas dėl baisaus tvankumo perpildytame traukinyje šiltesnius drabužius nusirengė ir susidėjo į lagaminą. Bet lagaminą dėl vietos stygiaus teko išmesti pro langą...
Anot S. Čužiauskienės, iš aštuonių dešimčių atvykusių ukrainiečių dvare buvo apgyvendinta maždaug pusė, kitiems pavyko surasti butus.
Iš pradžių naujosios dvaro gyventojos buvo santūrios, nusivylusios, apatiškos. Moterys jau kitą dieną siūlėsi padėti dvarui – tvarkė aplinką, grėbė likusius pernykščius medžių lapus, darbas – vienintelis dalykas, kuris padėjo joms bent trumpam nukreipti niūrias mintis.
„Moterys net žmonių suneštų vasarinių drabužių nesirinko, sakė, kad jų neprireiks, nes po dviejų savaičių, karui pasibaigus, važiuos namo, į Ukrainą. Štai su tokiomis nuotaikomis jos pas mus atvyko“, – prisimena nuo pirmųjų kovo dienų iki šiol su ukrainiečiais bendraujanti ir jų interesais besirūpinanti Solveiga.
Karui užsitęsus, kai kurios ukrainietės neišlaikė – pasiėmė vaikus ir išvažiavo namo. Julia su savo maža dukrele išvažiavo atgal į Nikopolį. Darja su šešių metų sūneliu – į Kryvyj Rihą, ji dirba šachtininke, nusprendė grįžti į darbą, nepaisant to, kad regione skraido raketos.
Močiutė Klavdija išvažiavo pas savo seną sutuoktinį – nusprendė, kad senatvė būnant kartu ir savo Tėvynėje, savo namų sode, yra pati gražiausia.
„Jiems Ukraina yra viskas. Žinau, kad savos žemės trauka yra stipri, bet kad tokia stipri!“, – sako Solveiga.
Maži ir dideli darbai
Kitos moterys, geranoriškų įmonių iniciatyva, susirado darbus vietoje. Už pakvietimus dirbti pastorius Valdas sako didelį ačiū Šiaulių „Vairui“, skalbyklai, Ginkūnų „Grafaitės“ viešbučiui-barui, kuris įdarbino virėją, gausybei kitų geros valios žmonių, verslininkų.
Už pagalbą ačiū ne vienam ginkūniškiui. Močiutei, kuri atvėrė savo kiemo vartelius, kad iš Ukrainos atvykę vaikai galėtų pažaisti jos anūkams įrengtoje žaidimų aikštelėje. Močiutei Janinai, kuri atnešė savo druskinę su žiupsneliu tuo laiku pristigtos druskos – maisto pagardinimui. Šios ginkūniškės šešiametis proanūkėlis iš savo santaupų nupirko gardėsių. Paskui Janina atnešė proanūkio mašinėles – vaikas sutiko, kad su jomis nuo šiol žaistų mažieji iš Ukrainos.
V.Vaitkevičius dėkingas vietos verslininkui Antanui Montvilui, vieną dieną į dvarą užsukusiam su gausybe daržovių. Beje, po to karto pono Antano kelionės į dvarą tapo įprastos ne tik dėl daržovių – dosnus žmogus iki šiol užsuka su ledų, uogų, sulčių, saldainių pilna automobilio bagažine, kad pamalonintų siaubingas emocijas patyrusius vaikus. Vaišingą dėdę mažieji dvaro gyventojai įsigudrinę vadinti tiesiog Antanu.
Kuo, jei ne geru žodžiu, atsilyginti lengvuoju automobiliu daržovių į dvarą atvežusiai moteriai ir tuo pačiu pasisiūliusiai nupirkti pieno iš ūkininkų? Nuo tos dienos dėka šios geradarės ūkininkai kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį Ginkūnų dvaro gyventojams pristato po 20 litrų šviežiausio pieno.
Ačiū reikia tarti ir Giedriui Čekanauskui, kuris ne tik daug padeda, bet ir priėmė į savo namus ukrainiečių šeimą.
V.Vaitkevičius prisimena ginkūniškio Romualdas Martinaičio pačioje pradžioje atgabentą didelį sriubos puodą ką tik atvykusioms Ukrainos moterims ir vaikams. Grožio verslą turintis Romualdas vėliau pasirūpino praskaidrinti moterims nuotaiką pasigražinant.
Keletą metų LKF Vaikų dienos centro vaikus sriuba vaišinusi Ginkūnų viešbučio-baro dvaro direktorė Indrė Joskaudienė keletą mėnesių pietų kvietė net 25 ukrainiečius.
Sporto klubas „Impulsas“ nuo karo bėgusius žmones pakvietė į maudynes. „Bitė“ vaikams padovanojo net septynis po 400 eurų kainuojančius kelialapius į vasaros stovyklas. Stovyklų, kurios, tikimasi, praskaidrins Ukrainos vaikų nuotaikas, šią vasarą bus ne viena, o artimiausia – jau netrukus.
Labai prisidėjo Respublikinės Šiaulių ligoninės priimamojo darbuotojai, kurie kelis kartus rinko pinigus ir aukojo pinigais, daiktais ir kitaip. Ačiū Ginkūnų dvaro vadovas sako „Valerijono“ vaistinei už padovanotus medikamentus, „Caritui“, Maltiečiams, „Lions“, „Rotary“ klubams, „Maisto bankui“, Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokyklos tėvų bendruomenei.
Finansinės pagalbos sumokant mokesčius už buitines paslaugas Ginkūnų dvare kreipęsis į Arūną Grubliauskį, ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ vadovą, V. Vaitkevičius išgirdo: reikia tai reikia – parėmė nedvejodamas. Geradarių dėka LKF iki šiol siunčia labdarą į Ukrainą.
