Šimtametė: jei būsi tikru žmogumi, ilgai gyvensi

Šimtametė: jei būsi tikru žmogumi, ilgai gyvensi

Šim­ta­me­tė: jei bū­si tik­ru žmo­gu­mi, il­gai gy­ven­si

Rė­ky­vo­je įsi­kū­ru­siuo­se Šiau­lių glo­bos na­muo­se va­kar tvy­ro­jo ypa­tin­ga nuo­tai­ka. Sa­lė­je su­si­rin­kę na­mų gy­ven­to­jai su jau­du­liu ste­bė­jo šur­mu­lį ir vis dirs­čio­jo į šven­ti­nį sta­lą, ant ku­rio pui­ka­vo­si įspū­din­gas tor­tas su skai­čiu­mi „100“. To­kį ju­bi­lie­jų šven­tė čia gy­ve­nan­ti Ve­ro­ni­ka Mal­ce­vi­čiū­tė.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Šim­ta­me­tė lin­kė­jo daug dar­bo vie­tų

Be­veik tris de­šimt­me­čius iš­dir­bu­si pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, Ve­ro­ni­ka ir sa­vo šven­tės me­tu ste­bi­no vi­sus gra­žia iš­kal­ba, ge­ra at­min­ti­mi ir no­ru bend­rau­ti.

„Kad žmo­gus gy­ven­tų 100 me­tų, pir­miau­sia rei­kia bū­ti žmo­giš­kam, nuo­šir­džiam. Jei bū­si tik­ru žmo­gu­mi, tau sek­sis ir gy­ven­ti teks il­giau, bet jei blaš­ky­sie­si, ta­da gy­ve­ni­mas ne­bus toks il­gas“, – re­cep­tą da­li­jo ju­bi­lia­tė.

Ją pa­svei­kin­ti at­vy­ku­siam mies­to me­rui Ar­tū­rui Vi­soc­kui šim­ta­me­tė py­lė lyg iš raš­to, džiau­gė­si, kad se­ne­lių na­mai yra „to­kio­je gra­žio­je vie­to­je, gra­žiai ap­tai­sy­ti ir se­ne­liams pa­ruoš­ti“.

Mo­te­ris sa­kė, kad Šiau­liai – nors kar­tais niū­res­nis, kar­tais gra­žes­nis, bet sa­vas mies­tas.

„No­riu pa­lin­kė­ti Šiau­liams lai­min­gai plės­tis, di­dė­ti, kad dau­gė­tų įmo­nių, at­si­ras­tų dau­giau dar­bo vie­tų“, – dės­tė se­no­lė, su­lauk­da­ma su­si­rin­ku­sių­jų ap­lo­dis­men­tų, ir sa­kė esan­ti ku­pi­na džiu­ge­sio, kad ga­lė­jo pa­bend­rau­ti „su tik­rais jau­nais žmo­nė­mis“.

Ju­bi­lia­tei sma­giai kon­cer­ta­vo „Go­dos“ pa­da­li­nio jau­nie­ji dai­ni­nin­kai.

Iš Či­ka­gos – į Šiau­lius

Ve­ro­ni­ka pa­sa­ko­jo, kad gi­mė ji Či­ka­go­je (Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos), ten jos tė­vai bu­vo iš­vy­kę už­dar­biau­ti. Šei­ma gy­ve­no nuo­mo­ja­ma­me bu­te, nes ne­ke­ti­no il­gai už­jū­ry­je už­si­bū­ti. Juo­lab, kad tė­ve­lio tė­vai kvie­tė kuo grei­čiau grįž­ti, nes ne­bu­vo kam dirb­ti že­mės. Vie­nas bro­lis pa­te­ko į ne­lais­vę, o se­se­riai vie­nai bu­vo sun­ku dirb­ti že­mę.

Ve­ro­ni­ka bu­vo vos 2–3 me­tų, kai su tė­vais ir se­su­te lai­vu iš­plau­kė iš Ame­ri­kos ir grį­žo į Lie­tu­vą.

„Se­niau žmo­nės die­vi­no že­mę. Kai žmo­nės my­lė­jo že­mę, tai ir Lie­tu­vą la­biau my­lė­jo. Aš ir da­bar­ti­niams mo­ky­to­jams da­rau prie­kaiš­tą. Ir te­le­vi­zi­ja kal­ta, kad ėmė rek­la­muo­ti, ko­kios gra­žios už­sie­nio vals­ty­bės, o lie­tu­viai tuoj ir su­si­gun­dė. Iš tė­vų pu­sės ir­gi ne­bu­vo už­kar­dos – gra­žu, va­žiuo­kit, už­si­dirb­sit. Ir iš­va­žia­vo vi­si iš kai­mo į už­sie­nį“, – Ve­ro­ni­ka mėgs­ta ap­tar­ti nū­die­nos ak­tua­li­jas ir pa­po­li­ti­kuo­ti.

Il­ga­me­tė mo­ky­to­ja pri­si­me­na pir­muo­sius mo­ki­nius

Šim­ta­me­tė pri­si­mi­nė, kad dirb­ti mo­ky­to­ja pra­dė­jo dar prieš ka­rą pa­sku­ti­niais ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos me­tais. Pir­mo­ji jos mo­kyk­la bu­vo Kir­do­nių, Bir­žų ra­jo­ne. Se­no­lė pri­si­me­na, kad mo­kyk­la bu­vo ūki­nin­ko sek­ly­čio­je. 10x10 met­rų pa­tal­po­je mo­kė­si 71 mo­ki­nys, 4 kla­sės.

„Pir­mie­ji mo­ki­niai bu­vo la­bai mie­li, gal dėl to, kad pir­mie­ji. Nu­va­žia­vau į sve­ti­mą kraš­tą pas sve­ti­mus žmo­nes. Ne­ra­mu bu­vo. Nie­kur ne­ga­lė­jau pa­bėg­ti nuo mo­ki­nių, jie vi­sa­da bu­vo ša­lia“, – pa­sa­ko­ja šim­ta­me­tė.

Ir to­liau ke­lia pri­si­mi­ni­mus, kaip su su se­se­rimi at­va­žia­vo į sa­vo pir­mą­ją dar­bo vie­tą.

„Se­niū­nas sa­kė vai­kams – at­ve­žiau dvi mo­ky­to­jas, ku­rią pa­si­rink­sit, ta ir pa­si­liks. Aš sa­kau – rin­ki­tės. Vai­kai pri­bė­go ir ap­si­ka­bi­no ma­ne“, – dės­to bu­vu­si mo­ky­to­ja.

Grį­žu­si į Šiau­lius mo­kė Lie­po­rių, Aukš­ta­ba­lio mo­kyk­lų pra­di­nu­kus.

Sa­vo šei­mos ne­su­kū­rė, o mi­rus ar­ti­mie­siems Ve­ro­ni­ka li­ko vi­siš­kai vie­ni­ša. Ji pa­sa­ko­ja, kad ku­rį lai­ką gy­ve­no pas glo­bė­ją. Sa­ko, ge­rai gy­ve­no. Ta­čiau mi­rė glo­bė­jos sū­nus.

„Pa­si­kei­tė gal­vo­se­na, pra­dė­jo de­juo­ti, kad ne­bė­ra sū­naus, nie­kas ne­pa­de­da, kad ne­ga­lės ma­nęs iš­lai­ky­ti. Pap­ra­šė, kad ją pa­rem­čiau pi­ni­gais. Kai pa­rė­miau, po po­ros sa­vai­čių ji at­si­gu­lė į li­go­ni­nę, o ma­ne į iš­ve­žė į slau­gos li­go­ni­nę“, – skau­džią gy­ve­ni­mo lem­tį pa­sa­ko­ja se­no­lė.

Iš Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­ro prieš dve­jus me­tus at­si­dū­rė glo­bos na­muo­se Rė­ky­vo­je. Mo­te­ris at­vi­rau­ja, kad jai čia liūd­no­ka, nes vi­si sve­ti­mi, ma­žai šne­ka, bend­rau­ja. Nors mo­te­ris ne­be­vaikš­to, bend­ra­vi­mo il­gi­si.

Pa­žįs­tan­tys Ve­ro­ni­ką kal­ba apie dar vie­ną jos po­mė­gį – mo­te­ris nuo­sta­biai nė­rė vą­še­liu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šim­to me­tų ju­bi­lie­jų šven­čian­ti bu­vu­si mo­ky­to­ja Ve­ro­ni­ka Mal­ce­vi­čiū­tė ste­bi­no sa­vo sve­čius ir glo­bos na­mų gy­ven­to­jus pui­kia iš­kal­ba ir sa­vi­tu po­žiū­riu.

Il­giau­sių me­tų šim­ta­me­tei Ve­ro­ni­kai!

Ypa­tin­go ju­bi­lie­jaus tor­tas – vi­sai glo­bos na­mų bend­ruo­me­nei ir sve­čiams.