Naujausios
Pirmiausia neliko dviejų klevų
Kad Prisikėlimo aikštėje greit pasigirs pjūklų garsas buvo aišku, kai prieš dieną miesto meras Artūras Visockas socialiniuose tinkluose paskelbė įrašą, kuriame rašė: „Apie medžius. Manau, jog tame yra ir mano kaltės. Kažko nepamačiau, kažko nepasakiau. Gal ir galėjau tuos medžius išgelbėti. Nežinau. Tam tikra prasme turiu atsiprašyti dėl savo padarytų klaidų. Aikštės statybos darbai padarė savo.“
Meras pripažino, kad turėtų atsiprašyti, bet neatsiprašė. Aikštės statybos metu jis nuolat publikuodavo feisbuke nuotraukas iš statybvietės ir džiūgaudavo, kaip vyksta statyba. Komentatoriai atkreipdavo dėmesį, kad ten likę gražūs ilgaamžiai medžiai vargsta, statybininkai ekskavatoriais žaloja jų šaknis, todėl jie gali žūti. Mero reakcijos nebuvo.
Kai užbaigus statybas du klevai ir vienas istorinis Spaudos ąžuolas ėmė džiūti, miestiečiai ėmė reikalauti, kad būtų jais pasirūpinta. Tuomet Savivaldybė pasamdė arboristus medžiams gelbėti. Jau tada specialistai abejojo, ar pavyks šiuos tris medžius dar išgelbėti. Dar pernai šie medžiai išleido tik pavienius lapus.
Arboristė Kristina Žalnierukynaitė socialiniuose tinkluose apgailestavo, kad klevai kertami. Ji kartu su su kitais specialistais prieš porą metų bandė gelbėti žūstančius Prisikėlimo aikštės medžius.
„Ten tiek pastangų įdėjome. Ir jie reaguoja. Labai iš lėto, bet reaguoja. Juk medžiai neatsigauna pirštais spragtelėjus. Negaliu žiūrėti... Kiek jie mums nervų sugadino... Apie to skyriaus ponias galima feljetonus rašyti“, – teigė specialistė.
Po atliktų darbų Savivaldybės administracija tuomet vengė atsiskaityti su įmone, kaltindama ją neva nekokybiškai atliktais darbais, buvo samdomos įvairios ekspertizės.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus vedėja Eglė Bružienė informavo, kad už dviejų klevų nupjovimą UAB „Šiaulių apželdinimas“ sumokės 170 eurų ir atiduos medieną, kurią rangovas galės panaudoti savo nuožiūra. O kad mediena yra geros būklės įsitikino šiauliečiai, stebėję, kaip medžiai buvo pjaunami.
Stovėję du šakoti klevai nors kiek pridengė aikštės betono skurdumą ir svetimkūnį – „raudų sieną“. Jų nelikus vaizdas pasiklojo pilka dulkių spalva.
Spaudos ąžuolas krito prieš pat spaudos atgavimo 120-metį
Ketvirtadienio rytą rangovų laukė sunkesnė užduotis – nugenėti ir su šaknimis išrauti Aušros alėjos ir Tilžės gatvių sankirtos aikštės kampe išsikerojusį ąžuolą. Iš dalies buvo ribojamas eismas.
Istorinis Spaudos ąžuolas yra vienas iš keturių, kuriuos 1929 metų gegužės 9 dieną, minint spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui pažymėti pasodino istorinės Šiaulių asmenybės. Nudžiūvusį galiūną sodino savaitraščio „Momentas“ (1928–1930) redaktorius Jurgis Janulaitis ir Peliksas Bugailiškis – žinomas kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas. Apie tai buvo pažymėta atminimo lentelėje prie ąžuolo. Ąžuolai ištvėrė Antrąjį pasaulinį karą, sovietmetį, bet krito prieš Savivaldybės valdininkų abejingumą savo miesto istorijai ir trinkelizacijos epochą.
Šių metų gegužę sueis 120 metų, kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Tiems, kurie džiūgauja, kad vietoje senų medžių bus atsodinti nauji, primenama, kad 95 metus aikštėje išstovėjęs ąžuolas buvo dar pačioje jaunystėje, nes ąžuolai gyvuoja 500 metų ir daugiau. Tačiau ne Šiauliuose. Kadangi meras žadėjo atsodinti naujus medelius, tikriausiai mažai ką nustebintų, jei tai būtų būtent proginis sodinimas, o medelį papuoštų lentelė apie A. Visocko pasodintą ąžuoliuką. Juk savo rožę Ch. Frenkelio vilos rožyne jau turi, tai kodėl neturėti ir savo ąžuolo? Juk kai vieną istoriją pribaigi, kyla poreikis kurti savą.
Ąžuolo šaknys – paminklas miesto politikų ir kūrėjų bukiems sprendimams
Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus vedėja Eglė Bružienė pranešė, kad ąžuolo kirtimas ir transportavimas Savivaldybei kainuos 2 480 eurų. Medžio kamienas ir dalis šakų bus panaudoti meniniam akcentui, kurį sukurs šiaulietis menininkas, Vilniaus dailės akademijos doktorantas, tyrinėjantis technologijų ir mitologijų sankirtas, Adomas Žudys.
Anot vedėjos, ąžuolo šaknys keliaus į vieną svarbiausių architektūros renginių pasaulyje ir taps Lietuvos paviljono ,,Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“ ekspozicija Venecijoje, kuris veiks 2025 metais.
„Būsimoje ekspozicijoje norime pakviesti permąstyti esamus bei atverti naujus mąstymo būdus architektūroje ir visuomenėje (...) Pastaraisiais metais matėme ne vieną atvejį, kuomet medžiai, užuot būsimos statybos vietoje išsaugomi kaip svarbi vietos tapatybės dalis, buvo nukertami. Turėtume išsiugdyti įprotį ir pradėti ieškoti būdų, kaip kurti architektūrą, išsaugant medžius, gyvybę. Lietuvos paviljono ekspozicijoje Venecijoje norime parodyti, kad tam egzistuoja sprendimai ir galime jais pasinaudoti“, – paviljono koncepciją viešai yra išdėstęs Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratorius ir vadovas architektas Gytis Balčytis.
Šiaulietiško ąžuolo šaknys Venecijoje gali reprezentuoti tik klaidingus miesto architektų, valdininkų ir miesto valdžios sprendimus.
Istorinių medžių iškirtimas sulaukė didžiulio rezonanso visuomenėje. Redakcijai skambino net ir kituose miestuose gyvenantys žmonės, klausdami, ar šiauliečiai apgins kertamus medžius.
Itin aštrios diskusijos virė ir daugybė priekaištų miesto valdžiai išsakyta socialiniuose tinkluose.
„Meninio objekto idėjos apibūdinime sakoma, kad „apnuoginto ąžuolo šaknys veiks tarsi simbolinis priminimas, kad nors šaknų nematome, jos yra tai, iš ko išauga vietos tapatybė“. Ir kokia gi ji? Medžiai nudžiūvo ne dėl klimato kaitos ar aplinkos užterštumo. Tai atsitiko dėl projektuotojų ir vykdytojų profesinio infantilumo, tiesiogiai proporcingo politikų provincionalumui. Visiškas apsiš...mas bus pristatomas ciniškai meluojant tarptautiniu lygmeniu? Mano galva, tai bus puikus kūrėjų ir politikų dviveidiškumo ir amorfiškumo pavyzdys“, – rašė šiaulietis menininkas.
Save pranoko Tarybos narys, „laisvasis menininkas“ Gintautas Lukošaitis, pareiškęs, kad nurėžus medžius „dabar labai gražiai matosi mūsų gražuolė Katedra, nors čia pat sau prieštarauja, kad medžiai bus atsodinti, vadinasi, jam ir vėl užstos Katedrą.
Anot politiko, mieste yra pakankamai nupiepusių medžių, kuriuos reikėtų kirsti. Komentatoriai jam priminė, kad labiausiai nupiepę tie, kurie atsodinti vietoje nupjautų. G. Lukošaitis dėl žuvusių medžių apkaltino... jų sodintojus, nes, anot jo, pasodino netinkamoje vietoje. Visa kaltė, pasirodo, tenka istorinėms miesto asmenybėms, pavyzdžiui, Peliksui Bugailiškiui – „Aušros“ muziejaus įkūrėjui, leidėjui, teisininkui, kraštotyrininkui, politikui.
Aikštėje dar liko trys istoriniai ąžuolai, kuriuos sodino Šiaulių burmistrai, knygnešiai, poetai, mokytojai, visuomenės veikėjai. Jei tik G. Lukošaitis parodys iniciatyvą, rangovams dar bus kur pjūklu pamojuoti. Pjūklu per miesto istoriją.
„Šiaulių kraštas“ prieš porą metų atliko eksperimentą. Karštą vasaros dieną pamatavus oro temperatūrą Prisikėlimo aikštėje prie „raudų sienos“, ji rodė apie 42 laipsnius. Nesant beveik jokio pavėsio, žmonės, ypač švenčių dienomis atlikėjai, atsiduria tarsi betoninėje keptuvėje. O tada dar stovėjo trys galingi medžiai.
