
Naujausios
Šiaulių oro uostas: nuo lėktuvų iki degalinės
Daugiau nei du dešimtmečius apie Šiaulių oro uostą kalbama kaip apie strateginį miesto objektą, suteikiantį miestui išskirtinumo. Kiekvieną rinkimų sezoną politinėse platformose atsiranda punktas: plėtoti oro uostą (ką tai reiškia, kažin ar žino net tie, kurie žada). Iš miesto biudžeto eurai byra, o lėktuvų civiliniame oro uoste kaip nėra, taip nėra. Gal atėjo metas pripažinti, kad Šiaulių oro uostas – basas ir nuogas? Valstybė neaprengs, nes jai šis oro uostas – kaip šuniui penkta koja. O Savivaldybė jo neapaus, nes miestiečiai tiek pinigų į biudžetą nesuneš. Gal oro uosto misija elementari – lėktuvų degalų kolonėlė?
Jūratė RAUDUVIENĖ
jurate@skrastas.lt
Keitėsi ir metai, ir laikai, ir direktoriai...
Prie karinio aerodromo prisiglaudusi civilinius skrydžius organizuojanti Savivaldybės įmonė Šiaulių oro uostas vegetuoja – trečius metus dirba nuostolingai. Pasak Šiaulių miesto savivaldybės Strateginės plėtros ir ekonomikos departamento direktorės Vaidos Kalasevičienės, paskutinį kartą įmonė skaičiavo pelną dar 2015 metais ir jis siekė 222 tūkstančius eurų. Vertinant rezultatą, reikia nepamiršti, kad Savivaldybė iš biudžeto kasmet šiai įmonei skiria solidžias injekcijas. 2015--2017 metais jos siekė per 1,1 milijono eurų veiklai ir infrastruktūrai.
Šiaulių miesto savivaldybė 2013–2015 metais inicijavusi Zokniuose įrengti Viešąjį logistikos centrą (VLC), piešė gražią oro uosto viziją. VLC bendradarbiaus su „Lietuvos geležinkeliais“, o iš Azijos į Europą skraidantys kroviniai bus masiškai perkraunami Šiauliuose.
2015 metais prie miesto vairo stojusi nauja valdžia VLC projektą numarino. Tai pačiais metais atšaukė iš pareigų direktorių Romą Mikšį ir paskelbė konkursą naujam vadovui. 2016 metų pradžioje buvo išrinktas klaipėdietis Andrius Daujotas. Jam iškelta užduotis surasti oro uostui investuotojų, padaryti įmonę pelningą.
Jau tada A. Daujotas ėmė viešai kalbėti, kad kol nebus sutvarkyta lėktuvų perono ir takų infrastruktūra, lėktuvai nesileis. Miesto valdžią ir atvykusius viceministrus tuometinis direktorius vežiojo po areodromą ir demonstravo suskilinėjusią, tarpuose apžėlusią perono dangą ir aiškino, kad „boingų“ vienas šasi kainuoja apie milijoną eurų, tad jokia kompanija nerizikuoja jį nusilaužti ant supleišėjusio betono.
A. Daujotas sudomino Šiaulių oro uostu įmonių grupę „Termicom“, ieškojusią variantų, kur statyti lėktuvų remonto bazę. Potencialūs investuotojai badė pirštais – susitvarkykit riedėjimo takus ir lėktuvų stovėjimo aikštelę, investuosime apie 10 milijonų.
Praėjusių metų kovą pradėjęs vadovauti Šiaulių miesto savivaldybės administracijai Antanas Bartulis oro uosto direktoriaus argumentų nesuprato. Prasidėjo trintis, perėjusi į viešus priekaištus. A. Daujotas nusprendė trauktis.
2017 metų pabaigoje palikdamas savo darbo vietą jis paaiškino, kad paskutinis lašas, privertęs jį apsispręsti, buvo tai, kad konservatorius A. Bartulis primigtinai siūlė priimti į komercinių projektų vadovės pareigas jo bendrapartietę Aureliją Jakaitienę.
A. Daujotui pasitraukus, įdarbinti naują darbuotoją niekas nebetrukdė ir nuo lapkričio pradžios ji tapo komercinių projektų vadove. Paskelbus konkursą oro uosto direktoriaus pareigoms, jį šių metų pradžioje laimėjo vienintelė dalyvė A. Jakaitienė ir nuo balandžio pabaigos pradėjo eiti pareigas.
A. Daujoto kompetenciją įvertino valstybinės įmonės Lietuvos oro uostų administracija ir liepą paskyrė jį vadovauti Palangos oro uostui.
Ambicijos susidūrė su realybe
Kurį laiką neigęs būtinybę miesto biudžeto lėšas investuoti į oro uosto infrastruktūrą, A. Bartulis miesto politikų buvo įtikintas į šį projektą žiūrėti ne tik kaip į ekonominį. Jis kartu ir reklaminis. Pakeitus požiūrį, Tarybai pasiūlyta skirti 5 milijonus – šalia išnuomojamų sklypų sutvarkyti riedėjimo takus, lėktuvų stovėjimo aikštelę, drenažą. Neseniai paaiškėjo, kad tiek milijonų nepakaks, gali reikėti beveik dvigubai daugiau.
Savivaldybė prisiėmė dar vieną oro uosto rūpestį – finansuoti oro skrydžių saugumo funkcijos vykdymą. Oro uosto direktorė Aurelija Kuezada (buvusi Jakaitienė) mums aiškino, kad kituose oro uostuose saugumo funkciją užtikrinantį sektorių išlaiko valstybė. Kadangi valstybė apie Šiaulių oro uostą nenori nieko žinoti, ši našta teko Savivaldybei. 2018 metais Šiaulių oro uosto veiklai vystyti skirta 344 tūkstančiai eurų, beveik pusė jų – saugumo funkciją užtikrinantiems 8 darbuotojams išlaikyti, darbo priemonėms ir panašiai.
Pristatydamas pirmojo šių metų pusmečio rezultatus A. Bartulis pasidžiaugė, kad oro uostas sumažino nuostolį iki 25,5 tūkstančio eurų.
Administracijos direktorius vardijo, kad saugumo paslauga vykdoma, kuro užpylimas nusileidžiantiems lėktuvams ir kariškiams irgi yra tvarkoje. Bėda viena – per mėnesį aptarnaujama mažiau nei 10 lėktuvų. A. Bartulis neslėpė, kad dideles viltis dėjo į atnaujintą įmonės valdybą, kurią sudaro Savivaldybės atstovai Marijus Velička, Irena Krugiškienė, Brigita Bendžiuvienė, oro uosto direktorė, UAB „Šiaulių laisvoji ekonominė zona“ direktorius Artūras Klangauskas, ir du nepriklausomi nariai, išrinkti konkurso būdu – Lina Jolanta Budrevičienė, dirbusi VĮ Lietuvos oro uostų finansų departamento direktore, bei Arijandas Šliupas, buvęs Kauno oro uosto generalinis direktorius, susisiekimo viceministras.
„Peržiūrėjau valdybos protokolus, ryškesnių idėjų pasigedau“, – sako Savivaldybės administracijos vadovas. Jis žada tartis su valdybos nariais ar verta laikyti „komercijos padalinyje 5–6 žmones, kurie tos veiklos taip ir neišvysto“.
A. Bartulis svarstė, kad per mėnesį atskrendant vos keliems lėktuvams, komercijos padalinio žmonės neuždirba sau atlyginimo, todėl ambicijų turėti komercinę veiklą gali tekti atsisakyti. Tai sumažins įmonės nuostolį, apsiriboti reikia kuro užpylimo, aptarnavimo, apgyvendinimo paslaugomis.
Rastas ir nepavykusios komercinės veiklos kaltininkas – pasirodė, kad asmuo, oro uoste atsakingas už minėtą veiklą, kartu dirbo dar keturioms panašia veikla užsiimančioms įmonėms. A. Bartulis kelia klausimą: „Jau atleistas darbuotojas dirbo mums ar konkurentams?“ Dabar, anot jo, įmonė turi išsivalyti ir pradėti viską iš pradžių, jei lėktuvai buvo išvesti į kitus oro uostus.
A. Bartulis neneigė, kad oro uosto infrastruktūros būklė yra viena iš priežasčių, kodėl nesileidžia lėktuvai. Vadovas mano, kad jei lėktuvai pas mus leidžiasi ir prisiima tam tikrą rizikos laipsnį, tai reikia jiems dėkoti, ir svarsto: „Kiti galbūt atsargesni ar dar kažkas?“
Kuro kolonėlė
Šiaulių oro uostui vadovaujanti vilnietė Aurelija Kuezada tikina, kad aviacija jai visuomet labai patiko ir su ja susidūrė dirbdama Gedimino Žeimelio aviacijos versle. Į Šiaulius ji atvyko po 9 mėnesių, praleistų Meksikoje, kur buvo apsistojusi dėl asmeninių reikalų.
Kadangi teko kalbinti ne vieną oro uosto vadovą, A. Kuezados argumentai ne ką skiriasi nuo tų, kuriuos vardijo ir ankstesnieji direktoriai.
Paėmusi oro uostą į savo rankas, A. Kuezada žadėjo pirmiausiai parengti įmonės strategiją. Sako, kad jau kitą savaitę šį pažadą tesės. Paklausta, ką pamatė, atlikusi įvairias analizes, direktorė atsakė: „Pamatėm, kad mums labai trūksta lėktuvų“. Kad nebūtų nuostolingi, reikia bent 11–13 orlaivių, dabar atskrenda vidutiniškai 6. Tie „drąsuoliai, tai – maždaug 1968 metų ukrainietiškos „anuškos“, nekeliančios skrydžiams aukštų reikalavimų, nors oro uostas turi sertifikatus priimti ir vienus moderniausių modifikacijų „boingus“.
Direktorė sko, kad šiandien komercinės veiklos dar kurį laiką atsisakyti nereikėtų, nes dar ne viskas išbandyta.
„Jei tu nepabandai pasimatuoti marškinėlių rinkoje ir visam regione, paieškoti partnerių kad ir Ukrainoje ar Turkijoje, tai niekada negalėsi pasakyti, ar viską padarei“, – sako A. Kuezada.
Vadovė pripažįsta, kad didžiąją įmonės pajamų dalį sudaro elementarus reaktyvinio kuro pardavimas, kuriuo įmonė prekiauja su savo antkainiu. Oro uoste dirba 23 darbuotojai, dar du etatai laisvi.
Jos atlikta analizė rodo, kad pirmiausia reikėtų atsisakyti nuostolingų antžeminių paslaugų (atskridusio lėktuvo iškrovimas, prekių sukrovimas į angarus ir kt.), jas atiduodant operatoriui.
Direktorė kartoja seną tiesą: Šiaulių oro uostas tobula vieta kargo skrydžiams. Kodėl jų nėra?
Todėl, kad turtas priklauso Krašto apsaugos ministerijai – įsitikinusi A. Kuezada. Skrydžių aptarnavimui reikalingas šiaurinis peronas negali būti remontuotinas, nes Savivaldybė naudojasi svetimu turtu. Alfa takelis ir 5-a aikštelė iš viso neleidžiami eksploatuoti dėl erozinės dangos. Jei būtų įmonės, peroną galėtų pasiremontuoti patys.
Paklausta, ar tikrai mano, kad Savivaldybė, už 8 milijonus patvarkius infrastruktūrą investuotojams, būtų pajėgi dar ir šiaurinį peroną suremontuoti, direktorė pripažįsta – nepajėgi.
„Yra visokių variantų. Mūsų balansas neatrodo labai tragiškas, su Savivaldybės garantija galėtume kredito liniją atsidaryti. Tų pinigų būtų“, – optimizmu trykšta direktorė.
Partinis užutėkis?
Šiaulių oro uoste buvo įdarbintas kadenciją baigęs miesto Tarybos narys konservatorius Aurimas Nausėda. Pati direktorė atėjo priklausydama šiai partijai. Oro uoste šiuo metu komercine veikla užsiima vienintelė specialistė Aurelija Čižauskaitė-Butkaliuk aktyvi Darbo partijos atstovė. Ar oro uostas tampa partiniu užutėkiu?
A. Kuezada pranešė konservatorių partiją palikusi, nes ši veikla jai „neduoda jokios pridėtinės vertės“.
Apie šiauliečiams geriau žinomos kaip dainininkės ir buvusios valstybinio choro „Polifonija“ įstaigos vadovės, A. Čižauskaitės-Butkaliuk partinę priklausomybę direktorė sako priimdama į darbą nežinojusi. Direktorė tvirtai įsitikinusi, kad reikia vertinti ne žmogaus priklausymą partijai, o kompetenciją.
Jai šią darbuotoją rekomendavo „žmonės Vilniuje“. Direktorė tvirtina be vadybos magistrės A. Čižauskaitės-Butkaliuk nebūtų galėjusi atlikti daugelio analizių. „Negalima sakyti, kad Šiaulių oro uostas yra dainuojantis“, – sako A. Kuezada.
Vietoje epilogo
2016 metais Šiaulių oro uostas už miesto pinigus viename iš kariškių angarų įrengė veterinarijos sandėlį. A. Kuezadai dėl jo šiandien labai skauda širdį. Pasibaigus panaudai už 250 tūkstančių eurų įrengtas modernus ir vienintelis toks Lietuvoje veterinarijos sandėlis, kuriame palaikoma 7--8 laipsnių temperatūra, yra vieta laboratorijai bei kiti privalumai, grįžo kariuomenei.
Šiandien krašto apsaugos ministerija (KAM) siūlo Šiaulių oro uostui jį nuomotis už 1 300 eurų plius PVM. Jau įvyko du nuomos konkursai, tačiau oro uostas juose nedalyvauja. Laukia, kada KAM atsikvošės ir paskelbs „protingą“ kainą. Tačiau ministerija siekia savo turtą panaudoti efektyviai.
„Tie 250 tūkstančių eurų mūsų balanse yra kaip nebaigta statyba. Jei įtrauktume į balansą, mūsų rezultatai atrodytų dar prastesni“, – atvirauja direktorė.
Ji pasakoja, kad su oro uostu susisiekė oro linijų bendrovė, gabenanti gyvus gyvūnus. Ji norėtų iš Šiaulių į Kiniją skraidinti melžiamas karves. Tam būtinas veterinarijos sandėlis. Sprendimą šių skrydžių turės priimti... Krašto apsaugos ministerija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Oro uosto infrastruktūros būklės šiuo metu nebijo tik seni ukrainieški lėktuvai.
Nuo balandžio mėnesio Savivaldybės įmonei vadovaujanti A. Kuezada žada kitą savaitę pristatyti Savivaldybei Šiaulių oro uosto strategiją. Ar bus kas naujo?
Veterinarijos sandėlį, kuriuo džiaugėsi oro uoste apsilankę ir miesto vadovai, ir viceministrai, Krašto apskaugos ministerija pasiūlė išsinuomoti už komercinę kainą, nors jis įrengtas miesto pinigiais.
Ekskursija į vieninteli Lietuvoje modernų veterinarijos sandėlį oro uosto teritorijoje.
KOMENTARAI
Valstybei nereikia
Susisiekimo ministras Rokas MASIULIS:
– Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių oro uostas yra tik įmonė, veikianti kariniame oro uoste, nėra galimybių jos įtraukti į Susisiekimo ministerijos kuruojamą Lietuvos oro uostų sistemą. SĮ „Šiaulių aerouostas“ arba Šiaulių miesto savivaldybė, įvertindama savo planus plėtoti veiklą šiame oro uoste, turi pačios atitinkamai įvertinti ir prisiimti tam tikrus finansinius įsipareigojimus investicijoms.
Kadangi Šiaulių oro uostas yra tik įmonė, veikianti kariniame oro uoste, o šios įmonės veikla nėra būtina valstybės funkcijoms vykdyti, valstybei perimti šios įmonės valdymą būtų netikslinga.
Valstybės įmonė Lietuvos oro uostai valdo tris civilinius oro uostus – Vilniaus, Kauno ir Palangos. Toks tinklas yra pakankamas.
Skiriant asignavimus tiek iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų, tiek iš valstybės biudžeto, prioritetas teikiamas oro uostams, priklausantiems pagrindiniam Europos Sąjungos transeuropiniam transporto tinklui (TEN-T). Šiaulių oro uostas neatitinka TEN-T tinklo oro uostams keliamų keleivių ir krovinių srauto kriterijų, t. y. numatyto bendro metinio keleivių srauto ir krovinių srauto per trejus pastaruosius metus.
Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių oro uostas nepriklauso pagrindiniam TEN-T tinklui, savivaldybės įmonės Šiaulių oro uosto steigėja Šiaulių miesto savivaldybės administracija, planuodama plėsti jai priklausantį oro uostą, turi atitinkamai prisiimti tam tikrus finansinius įsipareigojimus investicijoms bei įvertinti privačių finansavimo šaltinių galimybes.
2017 metų liepos mėnesį susisiekimo viceministras Ričardas Degutis lankėsi SĮ „Šiaulių aerouostas“, taip pat susitiko su Šiaulių miesto meru. Buvo aptartos oro uosto veiklos perspektyvos ir pabrėžta, kad Susisiekimo ministerija nemato galimybių įtraukti šio oro uosto į Lietuvos oro uostų sistemą ir sprendimus dėl SĮ „Šiaulių aerouostas“ ateities turėtų priimti infrastruktūros valdytojas (įmonė) arba jos steigėja Šiaulių miesto savivaldybė.
Savivaldybė gali ir toliau leisti pinigus
Ūkio ministerijos Investicijų ir eksporto departamento direktorė Gina Jaugielavičienė:
– Pagal paskutinių užsienio investuotojų Šiaulių LEZ duomenis ir jų pateiktus poreikius, greta Šiaulių LEZ esantis oro uostas pridėtinės vertės ir įtakos jų sprendimui investuoti neturėjo. Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad nors užsienio investuotojams šis oro uostas nebuvo kaip papildomas stimulas veiklai pradėti, tačiau LEZ gretimybėje esantis oro uostas sudaro galimybes jo teritorijoje vykdyti orlaivių priežiūros ir remonto veiklą (MRO). Atsižvelgiant į tai, kad orlaivių priežiūros ir remonto veikla gali būti vykdoma tik oro uosto teritorijoje arba greta jos, taip pat geriau atokiau nuo gyventojų, ši lokacija yra tinkama.
Savivaldybė, kaip įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, pagal LR valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą savo sprendimu ir įstatymų nustatyta tvarka gali skirti įmonei lėšų infrastruktūrai įsigyti ar sukurti, taip pat įmonės valdomos infrastruktūros vertei padidinti. Savivaldybė būdama suinteresuota sėkmingu jos kontroliuojamos įmonės investicijų plano ir sutarties įgyvendinimu, galėtų priimti šių tikslų įgyvendinimui reikalingus sprendimus.
Vertinant bet kokį investicijų į infrastruktūrą poreikį/investicinį projektą turi būti skaičiuojama jo sukuriama nauda, atsiperkamumas, atliekama kaštų ir naudos analizė.