Šiaulių meras susitiko su geto vaikais

Šiau­lių me­ras su­si­ti­ko su ge­to vai­kais

Šių me­tų lie­pą su­kaks 75 me­tai nuo Šiau­lių žy­dų ge­to lik­vi­da­vi­mo. Šiau­lių mies­to me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas su­si­ti­ko su Šiau­lių žy­dų bend­ruo­me­nės at­sto­vė­mis, ku­rias ga­li­ma va­din­ti tik­rais ge­to vai­kais. Ste­buk­lin­gai pa­bė­gu­sios nuo tra­giš­kos lem­ties, tuo­met ma­ža­me­tės mer­gai­tės užau­go lie­tu­vių šei­mo­se. Mo­te­rys daug pa­sa­ko­jo apie ypač su­dė­tin­gą ir žiau­rią to me­to si­tua­ci­ją, ku­ri tu­rė­jo ne tik sa­vo bu­de­lius, bet ir did­vy­rius.

1944 me­tų lie­pos vi­du­ry­je bu­vo lik­vi­duo­tas Šiau­lių ge­tas. Tai skau­džiai is­to­ri­jos da­tai pa­mi­nė­ti įvai­rūs ren­gi­niai Šiau­lių žy­dų bend­ruo­me­nė­je or­ga­ni­zuo­ja­mi nuo pat me­tų pra­džios. Ar­tė­jant su­kak­čiai, Šiau­lių mies­to me­ras su­si­ti­ko su Šiau­lių mies­to žy­dų bend­ruo­me­nės at­sto­vais: Jo­si­fu Burš­tei­nu, Ida Vi­lei­kie­ne ir Ro­mual­da Kaž­dai­lie­ne. Abi mo­te­rys – bu­vu­sios Šiau­lių ge­to ka­li­nės – su Ar­tū­ru Vi­soc­ku pa­si­da­li­jo itin skau­džia sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi. Tuo me­tu dar vi­sai ma­žos mer­gai­tės pa­ty­rė di­džiau­sius ge­no­ci­do bai­su­mus, ta­čiau iš li­ki­mo abi ga­vo do­va­ną – ga­li­my­bę iš­gy­ven­ti. Jau gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sios mo­te­rys da­bar ga­li pa­si­džiaug­ti šei­mo­mis, vai­kais, anū­kais ir net proa­nū­kiais, o ta­da jos ne­te­ko vis­ko, kas bran­giau­sia.

Ida Vi­lei­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad ji ir gi­mė ge­te. Esą ma­ma su­ge­bė­jo nu­slėp­ti nėš­tu­mą ir sėk­min­gai paau­gin­ti ma­žy­lę. Kaip pa­vy­ko pa­spruk­ti iš ge­to, mo­te­ris neat­si­me­na – tuo me­tu jai dar net ne­bu­vo tre­jų me­tu­kų. Iš pa­sa­ko­ji­mų ži­no, kad tė­tis ją per­da­vė ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms įdė­jęs į pa­gal­vę. Mer­gai­tės krai­tis – ke­lios šei­mos nuo­trau­kos ir do­ku­men­tai. Ma­žą­ją Idą pri­glau­dė ne­pa­žįs­ta­ma lie­tu­vių šei­ma, ku­rio­je ir taip au­go ke­li vai­kai. Vai­kys­tė­je at­si­me­na daug ne­pri­tek­liaus, bet už­tat pa­vy­ko iš­veng­ti tė­vų lem­ties. Juos kar­tu su šim­tais li­ku­sių gy­vų ge­to žy­dų iš­ve­žė į ga­ran­tuo­tą mir­tį kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Idos Vi­lei­kie­nės glo­bė­jams Adol­fui ir Zo­fi­jai Staš­kams pa­skir­ti Lie­tu­vos ir Iz­rae­lio vals­ty­bių ap­do­va­no­ji­mai. Po­nia Ida su vy­ru užau­gi­no duk­rą, tu­ri anū­ką.

Tri­mis me­tais vy­res­nei Ro­mual­dai Kaž­dai­lie­nei iš ge­to pa­vy­ko pa­spruk­ti, kai ji bu­vo pen­ke­rių. Tė­vas ją ap­mu­tu­ria­vo sku­du­rais ir pa­ki­šo po šiau­dais iš ge­to iš­va­žiuo­jan­čia­me ve­ži­me. Šiam pa­bė­gi­mui pa­dė­jęs ir vie­nas vo­kie­tis. Ro­mual­dą pri­glau­dė Šiau­lių ra­jo­ne gy­ve­nu­si Ži­lins­kų šei­ma. Mer­gai­tės gel­bė­to­jas pa­si­tu­rin­tis ūki­nin­kas Ka­zi­mie­ras Ži­lins­kas sa­vo šei­mo­je ir taip au­gi­no 6 vai­kus. Šiuo me­tu Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jas Vis­val­das Ži­lins­kas kaip tik ir pri­žiū­ri se­ne­lio so­dy­bą, kur ka­dai­se nuo vo­kie­čių slė­pė­si Ro­mual­da.

Vis­val­das Ži­lins­kas sa­ko, kad se­ne­lis Ka­zi­mie­ras – la­bai ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos lai­kais jis bu­vo Šiau­lių ap­skri­ties ta­ry­bos na­rys. Sa­vo na­mų di­džiau­sią kam­ba­rį bu­vo pa­sky­ręs pra­džios mo­kyk­lai, o vė­liau nuo­sa­va­me skly­pe pa­sta­tė ir vi­siš­kai nau­ją mo­kyk­los pa­sta­tą. Vis­val­do ne­ste­bi­na se­ne­lio spren­di­mas pri­glaus­ti vo­kie­čių per­se­kio­ja­mą mer­gai­tę, esą Ka­zi­mie­ras Ži­lins­kas bu­vęs tik­rai drą­sus žmo­gus, ir taip į ge­tą kar­tas nuo kar­to nu­vež­da­vo mal­kų iš sa­vo miš­ko ar mais­to pro­duk­tų iš ūkio.

Kol vo­kie­čiai neat­sit­rau­kė, Ro­mual­da bu­vo įkur­din­ta Ži­lins­kų so­dy­bos pir­te­lė­je, to­liau nuo pa­ša­li­nių akių. Tu­rė­da­ma tik vie­ną tė­vų ves­tu­vi­nę nuo­trau­ką, Ro­mual­da ir au­go pas Ži­lins­kus, vė­liau bai­gė me­di­ci­nos ir pre­ky­bos moks­lus, iš­te­kė­jo. Užau­gi­no duk­rą, da­bar jau džiau­gia­si dviem anū­kė­mis, o ne­se­niai su­lau­kė ir proa­nū­kio.

Jo­si­fas Burš­tei­nas sa­ko, kad žy­dus gel­bė­ję lie­tu­viai ne vel­tui da­bar su­lau­kia net dvie­jų vals­ty­bių ap­do­va­no­ji­mų. Žmo­nės, ka­ro me­tu slė­pę žy­dus ar ap­siė­mę glo­bo­ti iš ge­to iš­neš­tus vai­kus, la­bai ri­zi­ka­vo ne tik sa­vo, bet ir sa­vų šei­mų li­ki­mais. Na­cis­tai be gai­les­čio mir­ti­mi bau­dė to­kius gel­bė­to­jus.

Po nuo­šir­daus po­kal­bio ka­bi­ne­te žy­dų bend­ruo­me­nės at­sto­vai su me­ru kar­tu ap­lan­kė ir bu­vu­sio žy­dų ge­to var­tus žy­min­tį pa­mink­li­nį ak­me­nį. Jo­si­fas Burš­tei­nas pa­pa­sa­ko­jo apie ge­to te­ri­to­ri­ją, var­ga­nas gy­ve­ni­mo są­ly­gas me­di­niuo­se ba­ra­kuo­se, ali­nan­tį dar­bą odų ga­myk­lo­je ir sis­te­min­gą ge­to ka­li­nių nai­ki­ni­mą.

„Ga­li­my­bė be­tar­piš­kai pa­bend­rau­ti su tra­giš­kų to me­to įvy­kių liu­di­nin­kais pa­de­da ge­riau su­pras­ti, ko­kius be­pras­mius žiau­ru­mus te­ko pa­tir­ti žy­dų tau­tai. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­ko­tar­pį iš vi­so ga­li­ma va­din­ti vie­nu bai­siau­sių is­to­ri­jos eta­pų: žy­dų ge­no­ci­das, per 50 mi­li­jo­nų žu­vu­sių­jų ka­ro veiks­muo­se ir dar po­ka­rio trė­mi­mai. Vie­nin­te­lė švie­sa, kad tuo sun­kiu eta­pu ra­do­si su­pra­tin­gų ir už­jau­čian­čių žmo­nių, sa­vo gy­vy­bė­mis ri­zi­ka­vu­sių var­dan ki­tų. Šian­dien mes juos drą­siai ga­li­me va­din­ti did­vy­riais“, – po su­si­ti­ki­mo su ge­to vai­kais kal­bė­jo me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas.

Užs. Nr. 418396